Vienaip ar kitaip, pseudorespublikos karių nelaukia beveik nieko gero – ypač šauktinių. Rusai savųjų negaili, todėl šiems kariams net netaikys formulės „jų ten nėra“. Ir padniestriečiai turi visas galimybes tapti patrankų mėsa – atsižvelgiant į padėtį armijoje, pasakoja dezertyras iš Padniestrės kariuomenės Aurelijus Boiko. Šis 18-metis nusprendė mesti ginklus ir kirto Ukrainos sieną. Pabendrauti su juo galimybę suteikė Ukrainos saugumo tarnybos biuras.
Aurelis Boiko (vardas dėl saugumo pakeistas) yra iš paprastos šeimos. Į kariuomenę stoti nesiruošė, bet jį vis tiek „pričiupo“.
„Prieš tarnaudamas kariuomenėje studijavau Politechnikos kolegijoje matininko specialybę. Šeimai buvo prastai su pinigais, todėl antrame kurse išvažiavau į Lenkiją. Grįžęs norėjau pasiimti pasą ir vykti į Rumuniją. Bet kai nuėjau pasiimti paso, atvažiavo policija, nuvežė į karių registracijos skyrių ir jau ten davė šaukimą bei pasirašyti rašytinį pasižadėjimą neišvykti“, – pasakojo jaunuolis.
Paaiškėjo, kad tarnyba „Padniestrės armijoje“ – nesaldi. Jaunuolis kelis mėnesius tarnavo oro desantininku netoli sostinės įsikūrusiame padalinyje. Jis sako, kad susidūrė su žiauriomis patyčiomis. Apie neteisėtus santykius padalinyje jis informavo pareigūnus, tačiau šie jo kreipimąsi ignoravo. Kai tai tapo nepakeliama, jis nusprendė bėgti.
„Šeštadienį buvau trumpam išleistas, sekmadienį nuo ketvirtos valandos. Grįžau namo pas tėvus, susitikau su jais. O ryte pasiėmiau daiktus, kuriuos galėjau, ir pabėgau. Tokį sprendimą priėmiau todėl, kad vyresni kareiviai su manimi blogai elgėsi, tyčiojosi fiziškai ir morališkai, neleido tinkamai miegoti. Tėvai apie mano sprendimą nežinojo. Iš pradžių norėjau pabėgti į Moldovą, bet nebuvo kaip perplaukti upę. O jei būčiau bandęs pereiti tiltą, tuoj pat būčiau sulaikytas ir grąžintas į kariuomenę. Todėl pasiekiau sieną su Ukraina ir kirtau ją pėsčiomis“, – pasakojo A.Boiko.
Jis nusprendė palikti šalį prieš dar sprogimus Padniestrėje. Tuo metu apie Padniestrės kariuomenės įsitraukimą į Rusijos karą su Ukraina nebuvo kalbama. Vaikinas sakė, kad ir jo kolegos, ir tėvai vis dar tikri, kad karo veiksmuose nebus dalyvaujama. Išskyrus samdinius. Bet šauktiniams pereiti prie samdinio tarnybos spaudimo iš vadovybės nebuvo, o savo noru pasirašyti sutartį mažai kas norėjo.
„Kai kurie norėjo, bet persigalvojo. Kokia prasmė? Jei būsi baigęs 9 klases, tau duos seržanto laipsnį ir 2500 rublių atlyginimą. Tai yra apie 120–130 JAV dolerių. Gal 150. Tai labai mažai – 200-300 yra dolerių vidutinis atlyginimas. Tačiau to neužtenka pragyvenimui. Jei turi vidurinį išsilavinimą, tave siunčia į kursus ir gauni praporščiką „, – pasakojo dezertyras.
Tarnaudamas oro desanto pajėgose, jaunuolis nepastebėjo pasiruošimo galimam dalyvavimui karo veiksmuose. Pasakojo, kad viskas buvo kaip įprasta – ir kad „PMR armijoje“ reikalai visai prasti.
„Mums pasakė, kad Ukrainoje viskas nurimo. Nesupratau, kad viskas taip rimta. Buvo kalbama, kad vyksta Rusijos specialioji operacija, bet kad toks rimtas karas – ne. Geriausiai apie šiuos įvykius žinojau iš to, ką mačiau „Tik-Tok“, kad tarp Ukrainos ir Rusijos kilo konfliktas – bet nežinojau kodėl“, – prisiminė jaunuolis.
Anot jo, vaikinai, su kuriais jis tarnavo, nelabai supranta, kas vyksta Ukrainoje. Jie neturi prieigos prie informacijos, nes telefonai atimami.
„Ką mes daugiausia darėme? Netoliese buvo vaikų stovykla. Ir po dviejų ar trijų savaičių tarnybos jau važiavome ten dirbti. Pjaudavome žolę, prižiūrėdavome teritoriją. Jei nedirbdavome, mus išleisdavo namo“, – teigė pabėgęs karys. Jis sako per tarnybą nematęs net rimtos karinės technikos – tik sunkvežimius ir pėstininkų šarvuočius BRDM, dar šarvuotą UAZ. Jis sako, kad tarnybos metu su Rusijos kariškiais nesusitiko – nes jie buvo atskirai nuo Padniestrės kariuomenės.
Kalbant apie kariuomenėje likusių bendražygių jausmus, jis mano, kad ne visi sutiktų kariauti su Ukraina ar Moldova, daugelis taip pat bėgtų: „Nes niekam nesinori mirti“.
Jis teigė suprantantis, kad už dezertyravimą jam gresia nuo dvejų iki penkerių metų kalėjimo. Todėl vaikinas planuoja likti Ukrainoje. A.Boiko teigia, kad jam buvo pasiūlytas administracinio pabėgėlio statusas. Jis nori patekti į kokį nors didelį miestą, užsidirbti pinigų ir išvažiuoti į Lenkiją ar Vokietiją – nes Padniestrėje jaunas žmogus neturi ką veikti ir ten nėra ateities.
Parengta pagal „Ukrinform“.
