Paslaptingasis kiaušinis: apie šio radinio kilmę spėliojama jau daugiau nei šimtą metų

Toks uolienos tipas Naujojo Hampšyro valstijoje nėra paplitęs, o ir visose Jungtinėse Valstijose kol kas nerasta kitų tokių objektų, kurių ženklinimas ir dizainas primintų šį „kiaušinį“. Visai gali būti, kad jį pagamino kažkas, gyvenęs labai seniai ir labai toli – nes vietinės indėnų gentys nieko panašaus į šį daiktą nėra pagaminusios.

Paslaptingasis akmeninis kiaušinis yra maždaug 10,2 cm ilgio, 6,4 cm storio, sveria 510,3 g, o jo atspalvis – tamsus. Artefaktas kietas it granitas, jo dydis ir forma primena žąsies kiaušinį. Akmens rūšis galimai kvarcitas, kilęs iš smiltainio, arba milonitas – smulkiagrūdė uoliena, susidaranti tektoninių raukšlių ir lūžių zonose plastiškai deformuojantis uolienoms. Abiejuose akmens galuose išgręžtos skylės – vadinasi, kiaušinis buvo kiaurai pergręžtas iš vieno galo į kitą, o jo paviršius nupoliruotas.

Išskirtinė ne tik šio artefakto forma ir dizainas – akmuo taip pat išraižytas keistais ženklais. Ant radinio šonų galima pamatyti ir astronominių simbolių, ir žmogaus veidą. Vienoje pusėje pavaizduotos, regis, apverstos strėlės, Mėnulis su taškeliais ir spiralė. Kitoje pusėje pavaizduota kukurūzų burbuolė su 17 grūdų vienoje eilutėje.

Apačioje matomas apskritimas su trimis figūromis – viena iš jų primena elnio koją, o šalia jos gyvūnas su didelėmis ausimis. „Trečiojoje“ pusėje pavaizduota tipi (indėnų palapinė) su keturiais stulpais, ovalu ir žmogaus veidu. Veidas atrodo įdubęs, matoma nosis ir lūpos, kuriomis, regis, bandytama atvaizdui suteikti kažkokią išraišką.

Šio intriguojančio artefakto atradimo nuopelnai priskiriami vietos verslininkui Senecai A.Laddui, kuris ir pasamdė darbininkus, kad šie iškastų duobę tvoros stulpui. Kai radinys pirmą kartą buvo pristatytas pasauliui, žurnale „American Naturalist“ jis buvo apibūdintas kaip „nepaprasta indėnų relikvija“.

Dokumentuose ir laikraščių straipsniuose rašoma, kad 1872 m. „kiaušinio“ savininkas buvo Seneca Laddas, o 1885 m. radinys buvo pakankamai žymus, kad būtų įtrauktas į apygardos istorijos knygą. S.Laddas mirė 1892 m., o 1927 m. viena iš jo dukterų, Frances Ladd Coe, padovanojo akmenį Naujojo Hampšyro istorijos draugijai.

Ten jis buvo atskirtas nuo 1800 m. Amerikos indėnų kultūros artefaktų ir šiuolaikinių daiktų.

Istorikai per daugelį metų bandė išsiaiškinti, kam akmuo buvo naudojamas, tačiau iki šiol aiškaus atsakymo nepateikė. Pirminės interpretacijos prasidėjo nuo paties paprasčiausio atsakymo.

1872 m. lapkritį žurnale „The American Naturalist“ buvo iškelta mintis, kad akmuo mena „dviejų genčių sutartį“. Tačiau šios idėjos vėliau atsisakyta ir buvo iškelta hipotezė, kad akmuo – kažkoks senovinis įrankis.

Taip pat būta prielaidų, kad kiaušinis gali būti keltiškos ar inuitų (gentys, gyvenančios arkties ir subarkties zonoje Grenlandijoje, Aliaskoje ir Kanadoje) kilmės, o 1931 m. Naujojo Hampšyro istorijos draugijai buvo parašytas laiškas, kuriame teigta, kad tai „Griaustinio akmuo“ (angl. thunderstone), dar žinomas kaip „thunderbolt“ arba „thunderaxe“. Griaustinio akmuo – tai apdirbtas akmeninis objektas, dažnai pleišto formos, panašus į kirvio ašmenis, kuris, kaip teigiama, nukrito iš dangaus.

Istorijos apie Griaustinio (arba Perkūno) akmenis paplitusios viso pasaulio kultūrose ir dažnai siejamos su griaustinio dievu, Lietuvoje šie dariniai vadinami Perkūno strėlėmis, Perkūno kulkomis (ar kulipkomis) arba Velnio pirštais (iš tiesų tia yra suakmenėje moliuskai belemnitai).

Laišką parašęs asmuo teigė, kad tokie daiktai „visada atrodo taip, lyg būtų apdirbti mašinomis arba rankomis – dažnai jie, aplipę moliu, uolienomis ar koralais, ištraukiami iš žemės gelmių“.

Vietinis istorikas Joe Graveline'as mano, kad paslaptingojo akmens paskirtinis yra tikrai įdomi. Jo teigimu, šis artefaktas – indėnų gimimo akmuo. Tai toks akmuo, „kurį akušerės įkaitindavo ir įdėdavo į nėščios moters vidų, kad atpalaiduotų raumenis sudėtingo gimdymo metu“.

J.Graveline'as teigia, kad šis akmuo galimai buvo ypatingas, o indėnų akušerė jį galėjo panaudoti tam, kad padėtų motinai „pagimdyti asmenį, kuris vėliau tapo bet kurios lyties garbinamu dvasiniu ar valdančiu lyderiu“. Jis taip pat mano, kad radinys buvo įkapėmis – jei statybininkai būtų pakasę šiek tiek giliau, būtų aptikę ir kaulų.

Ypač įdomi paslaptingojo akmens detalė, į kurią verta atkreipti dėmesį – dvi skylės, išgręžtos abiejuose akmens galuose skirtingo dydžio grąžtais. Abi skylės tolygios, ne siaurėjančios. Remiantis 1994 m. Naujojo Hampšyro valstijos ekspertų atlikta analize, įbrėžimai apatinės skylės viduje rodo, kad akmuo buvo uždėtas ant metalinio veleno ir kelis kartus nuimtas. Valstijos archeologas Richardas Boisvertas mano, kad šios skylės labai taisyklingos:

„Esu matęs daugybę skylių, iškaltų akmenyje, naudojant su priešistorine Šiaurės Amerika siejamas technologijas. Dažniausiai galima pastebėti tam tikrų nelygumų – o ši skylė buvo itin taisyklinga per visą savo ilgį. Nepastebėjome tokių nukrypimų, kurie būtų būdingi kelių šimtų metų senumo daiktui“, – teigė mokslininkas.

R.Boisvertas labai apgailestauja, kad trūksta daugiau detalių apie akmens radimą, tačiau mano, kad skylės buvo išgręžtos naudojant elektrinius įrankius – o ne tokius, kokie būdingi Amerikos čiabuviams. Jis pridūrė, kad yra didelė tikimybė, jog skylės buvo padarytos XIX a. – o tai reikštų, kad objektas modifikuotas. Dėl to paplito idėja, kad paslaptingasis Vinipisokio akmuo – tiesiog kokia nors sudėtinga apgaulė.

Vienintelis dalykas, dėl kurio nesiginčijama (ar bent jau prieitas bendras sutarimas) – kad „kiaušinis“ sukurtas naudojant tam tikrą mašiną. Tačiau niekas vis dar nežino, kas, kada ir kodėl pagamino šį artefaktą.

Vienu metu paslaptingasis akmuo stebino mokslo bendruomenę – o Smitsono institutas Vašingtone net pasiūlė Senecai A.Laddui padaryti kiaušinio liejinį.

Šiandien paslaptingasis Vinipisokio ežero akmuo eksponuojamas Naujojo Hampšyro istorijos muziejaus vitrinoje – jis apsuptas veidrodžiais, kad būtų galima pasigrožėti jo unikaliais ir paslaptingais bruožais.