Daugiausia nuostolių patyrė vadinamieji depresiniai arba pusiau depresiniai regionai – t.y. teritorijos, kuriose didelis nedarbas ir žemas gyvenimo lygis. Dagestane (pranešta apie 93 žuvusiuosius) arba Buriatijoje (53 žuvusieji) labai sunku rasti darbą – jau nekalbant apie gerai apmokamą darbą.
Dagestane nedarbo lygis siekia 15 proc. (palyginus su 4 proc. vidutiniu nedarbo lygiu visoje Rusijoje), vidutinis darbo užmokestis – 400 JAV dolerių. Jei žmogus prisijungia prie kariuomenės kaip eilinis, jis gali gauti apie 500 JAV dolerių, tačiau kariuomenė taip pat suteikia jam maistą, uniformą ir gyvenamąją vietą. Taigi, didesnė atlyginimo dalis lieka kišenėje, pastebi žurnalistė.
„Karo metu Rusijos kariuomenės eilinio pėstininko atlyginimas dėl priedų gali siekti 2200 JAV dolerių – arba net 2600 JAV dolerių, jei esate seržantas ar kapralas. Tai didžiuliai pinigai tiems, kurie kilę iš regionų“, – rašo ji.
Įspūdingas pavyzdys – iš Maskvos negauta nė vieno pranešimo apie žmonių praradimus. Net ukrainiečių šaltiniai niekada neminėjo nė vieno Maskvos miesto gyventojo, patekusio į nelaisvę ar žuvusio Ukrainoje.
Pasak O.Ivashinos, tai galima paaiškinti dviem būdais: 1) pačioje Maskvoje yra labai mažai karinių dalinių 2) sostinės gyventojai ne taip dažnai stoja į kariuomenę. Tačiau žmonės iš Rusijos regionų tai daro. Daugelis vyrų iš mažų miestelių ir kaimų mato kariuomenę kaip vienintelį galimą socialinį laiptelį.
Rusijos kariuomenė yra svarbus darbdavys žmonėms iš vietovių, kuriose beveik neįmanoma užsidirbti pinigų. „Įstoję į kariuomenę jie gauna stabilų atlyginimą ir saugumo jausmą“, – BBC sakė ekspertai.
Žurnalistė pateikia Michailo Garmajevo iš Sibiro pavyzdį. Jis baigė mokyklą, mokėsi aukštesniojoje mokykloje, metė mokslus, įstojo į kariuomenę kaip šauktinis. Paskui grįžo namo, įsidarbino – montavo signalizacijos sistemas. Tačiau netrukus vėl grįžo į kariuomenę – tapo profesionalu. Kovo 6 d. žuvo netoli Kijevo. „Tipiška istorija“, – apibendrina O.Ivashina ir teigia, kad patyrinėjus Ukrainoje žuvusių rusų kariškių (ypač ne karininkų) biografijas, panašių istorijų galima pamatyti daug. „Rusijos regionuose jauni vyrai mokosi, paskui bando ir nesugeba susirasti stabilaus darbo, kuris leistų išlaikyti šeimą. Kas lieka? Kariuomenė“, – teigia žurnalistė.
Ji pasakoja, kad karstai su Rusijos kariais, žuvusiais Ukrainoje, pradėjo keliauti ir į kitas buvusios SSRS šalis. Žinoma bent apie dvejas laidotuves Kirgizijoje, dvejas Tadžikistane ir vienerias separatistiniame Pietų Osetijos regione.
„Visi jie techniškai buvo Rusijos piliečiai, įstoję į kariuomenę. Egemberdijus Dorbojevas gyveno Sibire su motina. Į kariuomenę jis įstojo lapkritį ir po keturių mėnesių jis buvo išsiųstas į Ukrainą, kur mūšyje žuvo“, – rašo O.Ivashina.
Pasak jos, 2000-ųjų pradžioje žmonės iš kai kurių posovietinių šalių siekė įstoti į Rusijos kariuomenę – nes tai buvo greitas būdas gauti Rusijos pilietybę. Dabar tokio kelio oficialiai nėra, tačiau kai kurios spragos išlieka – kariuomenė ir vėl yra beveik vienintelis jiems prieinamas būdas kopti socialiniais laiptais aukštyn.
„Tiems migrantams, kurie negavo gero išsilavinimo ir nerado geresnio darbo Rusijoje, karjera kariuomenėje yra gana patraukli. Prie to prisideda ir stipri propaganda“, – aiškina žmogaus teisių aktyvistė Svetlana Ganuškina.
Turint visa tai omenyje, kai kurie Rusijos karių elgesio Ukrainoje aspektai visai nestebina, daro išvadą I.Ovashina.
Rusų kareiviai garsėja ne tik žiauriu elgesiu su civiliais, bet kartais net ir absurdišku marodieriavimu: iš Černobylio elektrinės teritorijos buvo pavogtos net šakutės, buvo užfiksuotas atvejis, kai prorusiškas kareivis savo neperšaunamos liemenės šarvinę plokštę pakeitė pavogtu nešiojamuoju „Apple MacBook“ kompiuteriu. Baltarusijos opozicijos žurnalistai yra identifikavę net ir konkrečius marodieriavusius asmenis, kurie siuntė prisigrobtą turtą į savo namus – su visais kontaktiniais duomenimis.
