Vakarų Afrikoje egzistuoja paprotys, kurio metu afrikiečiai uosto mirusio giminaičio kūną – šį veiksmą tam tikra prasme būtų galima prilyginti bučiniui. Šiais laikais bučiuotis uostant labai neįprasta, tačiau anksčiau ne tik afrikiečiai, bet ir mongolai, malajiečiai bei Šiaurės Rytų Indijai priklausantys gyventojai užuot bučiavęsi, uostinėjo vienas kitą.
Vedose (senovės arijų tekstų rinkinys) bučinys taip pat vadinamas „kvapu“. Pagal vedų ritualą, tėvas turi tris kartus „uostelti“ savo naujagimio galvą – panašiai kaip karvė pauosto savo jauniklį. Žodis „bučinys“ tekstuose atsiranda tik gerokai vėliau, tačiau savo reikšme žodžio „uostelti“ jis nepakeičia.
Iš pradžių Atharvavedoje žodis „uostyti“ reiškė tiesiog liesti. Apie tokią jo reikšmę galima spręsti iš to, kad įprastai žmonės burna kvapo nejaučia. Rigvedoje šis žodis taip pat reiškė lūpų susilietimą. Žodis „bučinys“ tinkamai minėti pradėtas tik po Vedų laikotarpio.
Bučiavimosi įrodymų galima rasti Mahabharatoje (senovės indų epinėje poemoje). Berniukas, kuris niekada nebuvo net apkabinęs moters, sanskrito eilėraštyje aprašo tėvui savo pirmąjį bučinį ir pavartoja išsireiškimą „prikišęs lūpas prie lūpų“.
Vėliau bučinys buvo apibūdinamas kaip „lūpų drėgmės gėrimas“. Toks apibūdinimas, ko gero, tinkamesnis nei Bolivudinė (indiško „Holivudo“) bučinio interpretacija, kai parodomos dvi susipynusios gėlės.
Manoma, kad Būtent iš Indijos bučiavimasis išplito ir į kitas pasaulio vietas. Aleksandrui Didžiajam atvykus į Indiją, jis pastebėjo, kad žmonės tarpusavyje bučiuojasi, tad susižavėjęs šia idėja, parsigabeno ją atgal į Graikiją.
Kai kur bučiavimasis buvo padėties visuomenėje ženklas – V a. pr.m.e. Herodotas mini, kad sveikindamiesi su to paties statuso žmonėmis vyrai juos pabučiuodavo į lūpas, o su žemesnio statuso žmonėmis sveikindavosi bučiniu į skruostą. Vis dėlto Europoje iki pat Romos imperijos laikų apie bučinius daug užsimenama nebuvo.
Biblijoje apaštalas Paulius prašo Bažnyčios narių „pasisveikinti vienas kitą šventu bučiniu“. Galbūt jis turėjo omenyje „osculum“ bučinį – pasisveikinimo bučinį, kai bučiuojamos rankos arba skruostai. „Basium“ lotyniškai reiškia romantišką bučinį, o „savolium“ – intensyvų bučinį, dabar vadinamą „prancūzišku bučiniu“.
Romėnai bučiavimuisi skyrė itin daug dėmesio – į Europą ir Afriką siųsdavo „bučinių misionierius“. Būtent romėnai pradėjo žymiąją tradiciją, kai pora pasibučiuoja pasibaigus santuokos ceremonijai. Ši tradicija šiandien vis dar populiari krikščioniškose vestuvėse.
Bučiavimasis, kaip ir kiti lytiški veiksmai, minimas Kamasutroje ir laikomas itin rimtu dalyku – vien bučinio aprašymui yra skirta daugiau nei 200 sutrų. Ten nurodoma, kaip bučiuojamas žmogus turėtų reaguoti.
Kamasutroje minimi įvairūs bučiniai, įvardijamas skirtumas tarp besibučiuojančių vyrų ir moterų, tačiau Kamasutra gali būti pritaikoma įvairiausiems santykiams ir lytims. Kartais bučinys ten apibūdinamas kaip vieno asmens pakštelėjimas kitam, o ne abipusis kontaktas. Kartais besibučiuojančios moterys vaizduojamos baikščios, kitais atvejais – aistringos. Ten aprašyta daugybė įvairiausių bučinių – nuo atsitiktinių iki žaismingų ir intymių, be to, visi jie išsamiai paaiškinami.
Anksčiau bučinys buvo vadinamas senoviniu žodžiu „cumb“ – jis iki šiol vartojamas šiaurinėse Indijos dalyse. XI ir XVII a. – du svarbūs šimtmečiai, kurių metu išpopuliarėjo įvairūs ir šiandien žinomi bučiavimosi būdai. Vienuoliktasis amžius garsėjo kurtuazine meile – kai riteris įsimyli kilmingą moterį, tačiau dažniausiai į jo meilę išrinktoji neatsako tuo pačiu. Tokios meilės apraiškų galima aptikti daugelyje viduramžių literatūros kūrinių.
XVII a. išsivystė įvairūs pasisveikinimo būdai, o tarp jų ir bučiavimasis. Europoje šis laikmetis buvo vadinamas „didžiuoju bučinių amžiumi“ – nuo to laiko Vakaruose žmonės ir toliau bučiuojasi. Tačiau Indijoje, šalyje, iš kurios bučiavimasis ir kilo, net ir šiandien jis, ypač viešumoje, laikomas tabu. Dėl to porelės, norėdamos pasibučiuoti, yra priverstos keliauti toli nuo namų. O kai kuriose vietovėse – Kočyje ar Keraloje – bučiavimasis laikomas protesto forma.
Vienas populiariausių bučinių įvyko pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. JAV jūreivis George'as Mendonsa su drauge nuėjo į kiną, o filmui įpusėjus juos pasiekė žinia, kad karas baigėsi ir japonai pasidavė. Ir jis, ir jo draugė sumišę atsidūrė „Times“ aikštėje – ten George'as pamatė medicinos sesers drabužiais apsirengusią moterį. Skubiai priėjo prie jos, pagriebė ir pabučiavo – tai matė visi aplink, taip pat ir mergina, su kuria jis ėjo žiūrėti filmo. Tačiau ji nė kiek nesutriko ir vėliau net už jo ištekėjo.
Nors Indijoje bučiavimasis – gan jautri tema, filmuose jau nuo 1920-ųjų to rodyti nebuvo vengiama. Pirmieji tokie filmai, galima sakyti, pranoko patys save, tačiau juos žiūrėti buvo labai nejauku. Bučinius ir intymumą didžiuosiuose ekranuose pradėta rodyti 1921 m. – bengalų filme „Belati Ferat“. O štai 1933 m. filme „Karma“, kuriame vaidino Devika Rani ir Himanshu Rai, buvo parodyta ilgiausia Indijos kine bučinio scena – ji truko net keturias minutes.
1952 m. Indijoje buvo priimtas Kinematografijos įstatymas – pagal šį įstatymą bučiavimasis buvo laikomas nepadoriu, nes galėjo „skatinti blogį“. 1954 m. grupė moterų netgi paprašė vyriausybės uždrausti seksualinio pobūdžio scenas – taigi ir tokias, kuriose bučiuojamasi. Tuometinio Indijos ministro pirmininko J.Nehru toks prašymas neįtikino, tačiau vėliau bučinių scenų kiekis sumažėjo. Štai keletas žymių filmų, kuriose bučinių scenos buvo paliktos: „Bobby“ (1973), „Satyam Shivam Sundaram“ (1978), „Raja Hindustani“ (1996).
Pirmasis LGBTQ+ bučinys buvo parodytas 1927 m. išleistame filme „Wings“ – tai pirmasis nebylusis filmas, apdovanotas „Oskaru“. Tuo tarpu Indijos kine pirmasis LGBTQ+ bučinys pasirodė daug vėliau – filme „Dunno Y, Naa Jaane Kyu“ (2011). Ši juosta sukėlė pasipiktinimo bangą, kadangi daugelis manė, kad pamatytas bučinys „prieštarauja natūraliai tvarkai“.
Pasirodo, jog yra visai kitaip. Tiesą sakant, senovės indų epuose pastebima LGBTQ+ atvaizdavimas pranoksta net šiuolaikines indų istorijas. Pavyzdžiui, dievas Šiva nurodė dviem moterims susituokti, kad jos galėtų susilaukti vaiko – šis vaikas buvo pavadintas Bhagiratu, būtent jis Gango upę iš rojaus perkėlė į Žemę. Taigi, šventoji Gango upė tiems, kurie joje maudosi, siejasi su šventvagiškumu.
Kai kuriuos hinduistų mitologinius personažus, musulmonų karalius ir sufijų šventuosius traukė ta pati lytis. Yra nemažai paveikslų ir skulptūrų, kuriose vaizduojami tos pačios lyties porų bučiniai. Tai, kad bučiavimasis šalyje, kuri pasauliui atnešė „prancūziškąjį bučinį“, yra laikomas tabu, tikriausiai priverstų senovės indus nusivilti savo palikuoniais.
Parengta pagal „Madras Courier“.
