Maždaug teniso kamuoliuko dydžio skaidrų rutuliuką perpjovus pusiau jie gaudavo du didinamuosius lęšius, kuriuos laikydami prie akių skaitydavo apytamsėse viduramžių vienuolynų bibliotekose.
Kontaktinį lęšį, panašų į dabartinį, pirmasis aprašė ir jo brėžinį maždaug 1508 m. sukūrė Leonardo da Vinci. Įdėtas į akį jis turėjo pakeisti optinius akies gebėjimus.
Praėjus trims šimtams metų, 1827-aisiais, anglų astronomas Johnas Gershelis aprašė stiklinį kontaktinį lęšį, kuris turėjo atitikti akies formą.
Po 60 metų vokiečių stiklapūtys Friedrichas Mulleris tokį lęšį pagamino. Jis buvo įdėtas į paciento, kuriam buvo pašalintas vokas, akį. Lęšis tik saugojo akį nuo traumų ir išsausėjimo – rašoma, kad žmogus su juo gyveno daugiau nei 20 metų.
Tik XIX a. pabaigoje imta rankomis gaminti stiklinius kontaktinius lęšius, kurie buvo dedami tiesiai ant akių. Masiškai juos gaminti 1910–1920 m. ėmėsi vokiečių įmonė „Carl Zeiss“.
Vis dėlto šie kontaktiniai lęšiai tebebuvo gremėzdiški – juos tekdavo net prilaikyti akių vokais ir kentėti, tačiau ne ilgiau kaip 3 valandas.
Vėliau atsirado galimybė sumažinti lęšių dydį naudojant specialų plastiką. Tuomet juos jau buvo galima nešioti 10–12 valandų. 1949 m. sukurti pirmieji rageniniai kontaktiniai lęšiai.
5-ojo dešimtmečio pabaigoje čekų chemikas Otto Wichterle (1913–1998) sukūrė minkštus hidrokoloidinius lęšius, o jo padėjėjas Drahoslavas Limas išrado minkštiesiems lęšiams skirtą gelį.
Šiuo metu gaminami pusiau minkšti kontaktiniai lęšiai iš polimerų, turinčių gelio pagrindą. Jie turi ne tik medicininių, bet ir kosmetinių privalumų: kontaktiniais lęšiais galima pakeisti rainelės spalvą ir, žinoma, padėti į šalį įkyrėjusius akinius.
Spalvoti kontaktiniai lęšiai itin populiarūs arabų šalyse, kuriose akys yra vienintelė matoma moters kūno dalis.
XXI a. pradžioje įvyko tikra revoliucija – atsirado silikono hidrogelio kontaktiniai lęšiai. Jie praleidžia net šešis kartus daugiau deguonies nei įprasti hidrogelio lęšiai – juos galima nešioti tiek dieną, tiek miegoti su jais naktį neišsiimant iki 30 parų.
Lietuvoje kontaktinius lęšius 1930 m. Kaune pavieniams ligoniams pradėjo taikyti oftalmologas Petras Avižonis (1875–1939). Jis naudojo bendrovės „Carl Zeiss“ sklerinius lęšius. Pirmasis kabinetas, gaminantis ir parenkantis kontaktinius lęšius, Sovietų Sąjungoje buvo įkurtas 1956 m., lygiai po dešimties metų kontaktinių lęšių kabinetas įsteigtas Vilniuje, Rožių alėjoje.
