Šiaurės Sirijoje rastų gyvūnų kaulų senovinės DNR analizė padėjo atsakyti į seną klausimą, kokios rūšies gyvūnai buvo senovės šaltiniuose aprašyti „kungai“, traukdavę karo vežimus.
„Iš skeletų žinojome, kad tai arklinių šeimos gyvūnai, tačiau jie neatitiko asilų ir Sirijos laukinių asilų matmenų“, – sako tyrimo bendraautorė ir Jacqueso Monodo instituto Paryžiuje genomikė Eva-Maria Geigl. – Taigi, jie kažkuo skyrėsi – tačiau nebuvo aišku, kuo“.
Tačiau naujasis tyrimas rodo, kad kungai buvo stiprūs, greiti ir nevaisingi naminio asilo patelės ir Sirijos laukinio asilo patino hibridai.
Senovės dokumentuose kungai minimi kaip labai vertinami ir brangūs gyvūnai – o tai galima paaiškinti gana sudėtingu jų veisimo procesu, teigia E.M.Geigl.
Kadangi kiekvienas kungas, kaip ir daugelis hibridinių gyvūnų (pavyzdžiui, mulų) buvo sterilus, juos gauti buvo įmanoma tik poruojant prijaukinto asilo patelę su laukinio asilo patinu, kurį reikėjo pagauti, aiškina mokslininkė.
Tai būdavo ypač sunki užduotis, nes laukiniai asilai galėjo bėgti greičiau nei asilai ir net kungai – o prijaukinti jų buvo neįmanoma.
„Jie iš tikrųjų sukūrė šiuos hibridus, – pasakoja genomikė. – Kiek mums žinoma, tai buvo ankstyviausi kada nors sukurti hibridai, ir jie turėjo tai daryti kiekvieną kartą dėl kiekvieno išauginto kungo – taigi tai paaiškina, kodėl jie buvo tokie vertingi“.
Karo asilai
Kungai minimi keliuose senoviniuose tekstuose, užrašytuose dantiraščiu Mesopotamijos molinėse lentelėse ir vaizduojami tempiantys keturračius karo vežimus garsiajame „Uro etalone“ – maždaug prieš 4500 metų sukurtoje šumerų mozaikoje, kuri dabar eksponuojama Britų muziejuje Londone.
Archeologai įtarė, kad šie gyvūnai buvo kažkokie hibridiniai asilai – tačiau nežinojo, su kokiu gyvūnu iš arklinių šeimos jie buvo kryžminami, sako E.M.Geigl.
Kai kurie ekspertai manė, kad Sirijos laukiniai asilai yra per maži (mažesni už naminius asilus), jog būtų tinkami kungų veisimui, teigia ji.
Dabar ši rūšis jau yra išnykusi: paskutinis Sirijos laukinis asilas – ne aukštesnio kaip metro dydžio – nugaišo 1927 m. seniausiame pasaulyje zoologijos sode Tiergarten Schönbrunn Vienoje, Austrijoje. Jo palaikai dabar saugomi šio miesto gamtos istorijos muziejuje.
Naujajame tyrime mokslininkai palygino paskutinio Vienoje gyvenusio sirų laukinio asilo kaulų genomą su 11 000 metų senumo laukinio asilo kaulų, rastų archeologinėje vietovėje Göbekli Tepe (dabartinė Turkija), genomu.
Tyrimas parodė, kad abu gyvūnai yra tos pačios rūšies – tačiau senovinis laukinis asilas buvo daug didesnis, pastebi M.Geigl. Tai rodo, kad Sirijos laukinių asilų rūšis naujausiais laikais tapo daug mažesne nei senovėje – tikriausiai dėl aplinkos nulemtos įtakos: pavyzdžiui, medžioklės.
Senovės Mesopotamija
Istorikai mano, kad šumerai buvo pirmieji, kurie pradėjo auginti kungus, ir tai nutiko dar prieš 2500 m. pr.m.e. – bent 500 metų anksčiau, nei iš stepių į šiaurę nuo Kaukazo kalnų buvo atvežti pirmieji prijaukinti arkliai, teigiama 2020 m. žurnale „Science Advances“ paskelbtame tyrime.
Senovės įrašai rodo, kad po šumerų iškilusios valstybės – pavyzdžiui, asirai – ištisus šimtmečius toliau veisė ir pardavinėjo kungus, o asirų sostinėje Ninevijoje iškaltoje akmeninėje plokštėje, dabar saugomoje Britų muziejuje, pavaizduoti du vyrai, vedantys pagautą laukinį asilą.
Naujausiam tyrimui kungų kaulai paimti iš valdovų laidojimo komplekso Tell Umm el-Marros Šiaurės Sirijoje, kuris datuojamas maždaug ankstyvuoju bronzos amžiumi – 3000-2000 m. pr.m.e. Manoma, kad šioje vietoje yra senovinio Tubos miesto, minimo Egipto užrašuose, griuvėsiai.
Tyrimo bendraautorė ir Pensilvanijos universiteto (JAV) archeologė Jill Weber kaulus iškasė maždaug prieš 10 metų. Ji pasiūlė versiją, kad Tell Umm el-Marra rasti gyvūnai iš tiesų buvo kungai, nes ant jų dantų matėsi žąslų žymės ir ženklai, rodantys, kad gyvūnai buvo tikslingai šeriami, o ne palikti ganytis laisvai kaip įprasti asilai.
Kungai galėjo bėgti greičiau nei arkliai – todėl anot mokslininkės, jie buvo naudojami karo vežimams traukti ir vėliau, kai į Mesopotamiją jau buvo įvežti prijaukinti arkliai.
Tačiau ilgainiui paskutiniai kungai išmirė, o iš asilų ir laukinių asilų toliau nebuvo veisiami – tikriausiai todėl, kad prijaukintus arklius buvo lengviau veisti, sako E.M.Geigl.
Naujasis tyrimas paskelbtas žurnale „Science Advances“.
Parengta pagal „Live Science“.
