Šachtų ventiliatoriaus „sugaunamas“ oras būdavo atšaldomas garuojančio vandens ir nukreipiamas į gyvenamąsias patalpas. Senovės Romoje būstą vėsindavo palei namų sienas akvedukais tekantis vanduo.
Šiuolaikinių oro vėsinimo būdų išradėju galima laikyti anglų mokslininką Michaelą Faraday, kuris XIX a. pirmoje pusėje nustatė, kad suslėgus ir suskystinus kai kurias dujas galima sumažinti ir jų temperatūrą. Tačiau jo idėja praktikoje nebuvo panaudota.
Pirmąją oro kondicionavimo sistemą XX a. pradžioje Niujorke sukonstravo Willisas Havilandas Carrieras. 1902 m. vienai Niujorko spaustuvių jis sukūrė elektrinį oro kondicionierių, kontroliuojantį ne tik temperatūrą, bet ir drėgmę. 1915 m. įkurta „Carrier“ kompanija gamino oro kondicionierius pramonės įmonėms.
Oro kondicionierių sudaro kompresorius, kuris suslegia dujinį šaltnešį ir palaiko jo judėjimą vėsinimo sistemoje, kondensatorius – jame šaltnešis iš dujinio būvio kondensuojamas į skystąjį, garintuvas, kuriame iš skysto būvio vėl pereina į dujinį, t.y. garuoja sunaudodamas daug šilumos, ir galop ventiliatorius arba orpūtė.
Patį oro kondicionavimo terminą pirmasis 1906 m. pavartojo tekstilės inžinierius Stuartas H.Crameris.
Pirmųjų kondicionierių šaldymo sistemoje, kaip ir to laiko šaldytuvuose, naudotos nuodingos dujos – amoniakas, metilo chloridas. 1928 m. Thomas Midgley jaunesnysis sukūrė šaldymo sistemas, naudojančias dujas, vėliau pavadintas freonais.
Kambarinius oro kondicionierius 1929 m. pradėjo gaminti JAV bendrovė „General Electric“. 1939 metų „Packard“ buvo pirmasis automobilis, kuriame sumontuotas oro kondicionierius. Didžiulis agregatas buvo bagažinėje.
Norėdamas jį įjungti automobilio vairuotojas turėdavo išjungti variklį ir uždėti dirželį ant kompresoriaus skriemulio. Nepaisant to, šis įtaisas leido gamintojams paskelbti: „Pamirškite šią vasarą karštį vieninteliame pasaulyje automobilyje su oro kondicionieriumi!“
1957-ųjų automobilyje „Cadillac Eldorado Broughams“ oro kondicionierius jau buvo standartinės įrangos dalis.
