Manoma, kad pudra, kaip ir daugelis kitų kosmetikos priemonių, buvo išrasta Egipte. Žavioji Egipto karalienė Kleopatra pudravosi... krokodilų mėšlu. Eilinės egiptietės naudodavo išdžiovintą ir į miltelius sutrintą baltąjį molį. Turtingos romėnės gražinosi kreidos ir nuodingu švino baltalo mišiniu. O dauguma romėnių naudojo kur kas pigesnę pudrą – ankštinių arba kvietinių miltų mišinį.
Ankstyvaisiais viduramžiais pudra neteko populiarumo: gyvenant akmeninėse pilyse ir siaurose miestų gatvelėse veidai ir taip buvo išblyškę. Tačiau tais laikais pudrą buvo labai pamėgusios prostitutės. Buvo ir dar viena kategorija žmonių, negalėjusių apsieiti be pudros – aktoriai ir juokdariai.
XIV amžiuje pudra vėl tapo madinga Europos aukštuomenėje, ją naudojo ir moterys, ir vyrai. XVII amžiuje į Europą buvo atvežtas ryžių pudros gaminimo receptas.
Prancūzijoje valdant Liudvikui XV atėjo pudros aukso amžius. Taupumo sumetimais pudra būdavo nenuplaunama kelias savaites. Anglijos karalienė Elžbieta, nepatenkinta savo veido spalva, pudruodavosi taip gausiai, kad, norėdama atrodyti natūraliau, turėdavo ant pudros sluoksnio nusipiešti vos matomas kraujagysles.
XVII amžiuje pradėtas naudoti vadinamasis ispaniškasis popierius. Tai buvo knygelė, kurios puslapiai buvo padengti rausvai baltą atspalvį suteikiančiais dažais.
Išplėšusios vieną puslapį moterys juo spalvindavosi skruostus. XVIII amžiuje atsirado įvairių atspalvių pudros – rožinės, baltos, pilkos, vanilės, apelsinų atspalvio.
Vėliau kurį laiką buvo madinga natūrali veido spalva. Tačiau netrukus pudra sugrįžo ant kosmetinio stalelio. Garsios aktorės, norėdamos paslėpti odos trūkumus, gerai matomus ryškioje rampų šviesoje, veidą pudruodavo itin storu sluoksniu. O žiūrovės stengėsi būti panašios į savo dievaites.
XX a. įvyko tikra kosmetikos revoliucija – Vokietijoje odos priežiūrai buvo pradėti naudoti talko pabarstai. Prancūzai iš talko pradėjo gaminti pudrą, kuri nevirsdavo plutele, nedirgindavo odos ir lengvai maišėsi su įvairiais dažikliais ir aromatais. Pudroje kenksmingosios medžiagos buvo pakeistos nepavojingu cinko oksidu.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais kilmingos lietuvaitės dailindavo veidą pudra, atvežta iš svečių šalių.
Pudra naudojama ne vien dėl grožio: saugo odą nuo saulės ir dulkių, vėsina karštą dieną, malšina jos sudirgimą. Gaminamos pudros, turinčios ir antibakterinių, ir netgi gydomųjų savybių.
