Batho universiteto (Anglija) paleontologas ir evoliocinės biologijos mokslininkas Nicholasas Longrichas „The Conversation“ rašo, kad mūsų mitologijose dažnai minimas vienintelis momentas, kai tapome „žmonėmis“. Ieva nuskynė pažinimo medžio vaisių ir suvokė gėrį bei blogį. Prometėjas sukūrė žmones iš molio ir davė jiems ugnį. Tačiau šiuolaikinėje kilmės istorijoje, evoliucijoje, nėra jokio lemiamo sukūrimo momento. Vietoj to žmonės atsirado palaipsniui – karta po kartos, iš ankstesnių rūšių.
Kaip ir bet kuris kitas sudėtingas prisitaikymas – paukščio sparnas, banginio pelekas, mūsų pirštai – mūsų žmonija vystėsi palaipsniui, milijonus metų. Mūsų DNR atsirado mutacijų, jos plito populiacijoje, o mūsų protėviai pamažu darėsi panašesni į mus – kol galiausiai atsiradome mes, pasakoja N.Longrichas.
Keistos beždžionės – bet vis tiek beždžionės
Žmonės yra gyvūnai – bet mes nepanašūs į kitus gyvūnus. Turime sudėtingas kalbas, kurios leidžia mums artikuliuoti ir perteikti idėjas. Esame kūrybingi: kuriame meną, muziką, įrankius. Mūsų vaizduotė leidžia mums atkurti kažkada egzistavusius pasaulius, svajoti apie pasaulius, kurie galbūt dar egzistuos – ir pagal tas mintis pertvarkyti išorinį pasaulį. Mūsų socialinis gyvenimas – tai sudėtingi šeimų, draugų ir genčių tinklai, kuriuos sieja atsakomybės jausmas vienas kitam. Mes taip pat suvokiame save ir savo Visatą: jaučiame, suprantame, suvokiame, įsisąmoniname, ar kaip tik norisi tai pavadinti.
Ir vis dėlto skirtumas tarp mūsų ir kitų gyvūnų, ko gero, yra dirbtinis. Gyvūnai yra labiau panašūs į žmones, nei mums atrodo ar norėtųsi manyti, pastebi paleontologas. Beveik visas elgesys, kurį kažkada laikėme būdingu tik mums, pastebimas ir tarp gyvūnų – net jei jis mažiau išvystytas.
Tai ypač pasakytina apie žmogbeždžiones. Pavyzdžiui, šimpanzėms būdingas paprastas gestų ir žodinis bendravimas. Jos gamina primityvius įrankius, net ginklus, o skirtingos grupės turi skirtingus įrankių rinkinius – skirtingas kultūras. Be to, šimpanzės gyvena sudėtingą socialinį gyvenimą ir bendradarbiauja tarpusavyje. Ar kariauja.
Kaip Charlesas Darvinas rašo knygoje „Žmogaus kilmė“, beveik viskas, kas būdinga Homo sapiens – emocijos, pažinimas, kalba, įrankiai, visuomenė – primityvia forma egzistuoja ir kituose gyvūnuose. Mes esame kitokie – bet ne tokie skirtingi, kaip mums atrodo.
Ir praeityje kai kurios rūšys buvo daug panašesnės į mus nei kitos beždžionės – Ardipithecus, Australopithecus, Homo erectus ir neandertaliečiai. Homo sapiens yra vienintelis išlikęs iš kadaise buvusios įvairialypės žmonių ir į žmones panašių beždžionių grupės – homininų, kuriai priklauso apie 20 žinomų rūšių ir tikriausiai dešimtys nežinomų.
Išnykus kitiems homininams, išnyko visos rūšys, kurios buvo tarpinės tarp mūsų ir kitų beždžionių – todėl susidarė įspūdis, kad mus nuo likusios gyvybės Žemėje skiria didžiulė, neperžengiama praraja. Tačiau ši atskirtis nebūtų tokia aiški, jei tos rūšys vis dar egzistuotų, teigia N.Longrichas. Pasak jo, tai, kas atrodo kaip ryški, aštri skiriamoji linija, iš tikrųjų yra išnykimo artefaktas.
Šių išnykusių rūšių atradimas vėl nutrina šią ribą ir parodo, kaip palaipsniui, per tūkstantmečius, buvo įveiktas atstumas tarp mūsų ir kitų gyvūnų.
Žmonijos evoliucija
Mūsų giminė nuo šimpanzių greičiausiai atsiskyrė maždaug prieš 6 milijonus metų. Tačiau šie pirmieji homininai, genetinės žmonių linijos nariai, vargu ar galėjo atrodyti kaip žmonės. Pirmuosius kelis milijonus metų homininų evoliucija vyko lėtai.
Pirmuoju dideliu pokyčiu tapo vaikščiojimas stačiomis, kuris leido homininams iš miškų persikelti į atviresnes pievas ir krūmynus. Tačiau jei jie vaikščiojo kaip mes, niekas netrukdo manyti, kad pirmieji homininai buvo labiau „žmogiški“ nei šimpanzės ar gorilos. Ardipithecus, ankstyviausio žinomo hominino, smegenys buvo šiek tiek mažesnės už šimpanzės – ir nėra įrodymų, kad jie naudojo įrankius.
Per kitą milijoną metų atsirado australopitekai. Australopiteko smegenys buvo šiek tiek didesnės – didesnės už šimpanzės, bet vis dar mažesnės už gorilos. Australopitekai gamino šiek tiek sudėtingesnius įrankius nei šimpanzės, gyvūnams skersti naudojo aštrius akmenis.
Paskui atsirado Homo habilis. Pirmą kartą hominino smegenų dydis viršijo kitų beždžionių smegenų dydį. Įrankiai – akmens luitai, plaktukai, „kapoklės“ – tapo daug sudėtingesni. Dar vėliau, maždaug prieš 2 mln. metų, žmogaus evoliucija dėl mums dar nesuprantamų priežasčių paspartėjo.
Didelės smegenys
Tuo metu atsirado Homo erectus. Jis buvo aukštesnis, panašesnis į mus ir turėjo dideles smegenis – kelis kartus didesnes nei šimpanzės – ir iki dviejų trečdalių didesnes nei mūsų. H.erectus gamino sudėtingus įrankius – pavyzdžiui, akmeninius kirvukus. Tai buvo didelė technologinė pažanga. Tokiems kirvukams pagaminti reikėjo įgūdžių ir planavimo – ir tikriausiai reikėjo išmokti, kaip juos pasigaminti. Galbūt tai buvo meta-įrankis, iš kurio buvo gaminami kiti įrankiai – pavyzdžiui, ietys ir kasimo lazdos.
Homo erectus, kaip ir mes, turėjo mažus dantis. Tai rodo, kad nuo augalinės mitybos buvo pereita prie mėsos – tikriausiai dėl medžioklės, aiškina Betho universiteto paleontologas.
Ir atrodo, kad nuo čia mūsų evoliucija spartėja. Didelio proto H.erectus netrukus išvystė dar didesnio proto rūšis. Šie labai protingi homininai paplito po Afriką ir Euraziją, išsivystė į neandertaliečius, denisoviečius, Homo rhodesiensis ir archajiškąjį Homo sapiens. Technologijos tapo kur kas pažangesnės – atsirado akmeniniai iečių antgaliai ir ugnies kūrenimas. Per pastarąjį pusę milijono metų atsirado ir aiškaus funkcionalumo neturintys daiktai – tokie kaip papuošalai ir menas.
Kai kurių iš šių rūšių skeletai ir DNR stulbinamai panašūs į mūsų.
Homo neanderthalensis – neandertaliečių – smegenys savo dydžiu prilygo mūsų smegenims, o laikui bėgant jos dar labiau didėjo, kol paskutiniųjų neandertaliečių kaukolės buvo panašios į šiuolaikinio žmogaus. Jie galėjo save laikyti žmonėmis – ir net kalbėti apie save kaip apie žmones, pasakoja N.Longrichas.
Neandertaliečių archeologiniais radiniais parodo išskirtinai žmogišką elgesį – o tai rodo, kad jų protas buvo panašus į mūsų protą. Neandertaliečiai buvo įgudę, įvairiapusiai medžiotojai, medžioję nuo triušių iki raganosių ir gauruotųjų mamutų. Jie gamino sudėtingus įrankius – pavyzdžiui, ietis su akmeniniais antgaliais. Iš kriauklių, gyvūnų dantų ir erelių nagų jie gaminosi papuošalus ir kūrė urvų meną. Neandertaliečių ausys, kaip ir mūsų, buvo pritaikytos girdėti kalbos subtilybes. Žinome, kad jie laidojo savo mirusiuosius – ir tikriausiai jų gedėjo.
Apie neandertaliečius dar tiek daug nežinome – ir turbūt daug ko niekada nesužinosime. Tačiau jei jie buvo tokie panašūs į mus savo skeletais ir elgesiu, galima spėti, kad jie galėjo būti panašūs į mus ir kitais būdais, kurie nėra užfiksuoti – jie greičiausiai dainavo ir šoko, bijojo dvasių ir garbino dievus, stebėjosi žvaigždėmis, pasakojo istorijas, juokėsi su draugais ir mylėjo savo vaikus. Bet kadangi buvo panašūs į mus, jie turėjo būti pajėgūs ne tik elgtis labai geranoriškai ir empatiškai – bet ir žiauriai, turėjo gebėti smurtauti ir apgaudinėti.
Apie kitas rūšis – pavyzdžiui, denisoviečius, Homo rhodesiensis ir kitus išnykusius sapiens – žinoma kur kas mažiau, tačiau iš jų didelių smegenų ir žmogiškai atrodančių kaukolių galima spėti, kad jie taip pat buvo labai panašūs į mus.
Meilė ir karas
N.Longrichas pripažįsta, kad dauguma iš iki šiol išdėstytų dalykų skamba spekuliatyviai – bet yra viena detalė. Neandertaliečių, denisoviečių ir kitų homininų DNR randama mumyse. Mes juos sutikome – ir kartu susilaukėme vaikų. Tai daug ką pasako apie tai, kokie jie buvo žmonės.
Neatmestina, kad Homo sapiens paėmė į neandertaliečių nelaisvę moteris – arba atvirkščiai. Tačiau tam, kad neandertaliečių genai patektų į mūsų populiacijas, reikėjo ne tik poruotis, bet ir sėkmingai auginti vaikus – kurie užaugę augino savo vaikus. Tad labiau tikėtina, jei šios poros susiporavo dėl savanoriškų tarpusavio ryšių. Genų maišymasis taip pat reikalavo, kad jų hibridiniai palikuonys būtų priimti į esančias giminines grupes – būtų laikomi visaverčiais žmonėmis.
Todėl paleontologas teigia manantis, kad šie argumentai tinka ne tik neandertaliečiams, bet ir kitoms rūšims, su kuriomis mes kryžminomės, įskaitant denisoviečius ir nežinomus homininus Afrikoje. „Tai nereiškia, kad mūsų rūšių susidūrimai vyko be išankstinio nusistatymo ar visiškai taikiai. Tikriausiai mes buvome atsakingi už šių rūšių išnykimą. Tačiau turėjo būti momentų, kai žvelgėme į skirtumus, kad atrastume bendrą žmogiškumą“, – teigia jis.
Anot mokslininkai, galiausiai iškalbinga yra tai, kad nors ir pakeitėme kitus homininus, tam prireikė laiko. Neandertaliečių, denisoviečių ir kitų rūšių išnykimas užtruko šimtus tūkstančių metų. Jei neandertaliečiai ir denisoviečiai iš tikrųjų buvo tik kvaili žvėrys, neturintys kalbos ar sudėtingo mąstymo, neįmanoma, kad jie būtų galėję taip ilgai sulaikyti šiuolaikinių žmonių išplitimą.
Žmogiškasis pranašumas
Bet jei jie buvo tokie panašūs į mus – tada kodėl mes juos išstūmėme ir atsistojome vietoje jų? Tai neaišku ir leidžia manyti, kad skirtumas buvo toks, kuris nepalieka aiškių pėdsakų fosilijose ar akmeniniuose įrankiuose. Galbūt kūrybiškumo kibirkštis – žodžių valdymas, gebėjimas valdyti įrankius, socialiniai įgūdžiai – suteikė mums pranašumą. Kad ir koks būtų skirtumas, jis buvo subtilus, kitaip mums nebūtų prireikę tiek daug laiko, kad laimėtume.
Nors tiksliai nežinome, kuo šie skirtumai pasireiškė, užuomina gali būti mūsų išskirtinė kaukolės forma. Neandertaliečių kaukolės buvo pailgos, su masyviais antakių lankais. Šiuolaikinių žmonių kaukolės labiau primena svogūną ar futbolo kamuolį, o antakių lanko nėra. Įdomu tai, kad savitą lygią, apvalią suaugusio Homo sapiens galvą turėjo ir jauni neandertaliečiai – ir turi net beždžionių jaunikliai.
Panašiai charakteringos laukinių gyvūnų kaukolės aptinkamos ir tarp prijaukintų gyvūnų jauniklių – pavyzdžiui, naminių šunų: suaugusio šuns kaukolė primena vilko jauniklio kaukolę. Šie panašumai nėra tik paviršutiniški. Šunų elgesys panašus į jaunų vilkų – mažiau agresyvus ir žaismingesnis.
Todėl N.Longrichas teigia įtariantis, kad Homo sapiens pranašumą galėjo nulemti nebūtinai intelektas, bet ir požiūrio skirtumai. Kaip ir šunys, mes galime išsaugoti jaunatvišką elgesį – pavyzdžiui, žaismingumą, atvirumą susitinkant su naujais žmonėmis, mažesnį agresyvumą, didesnį kūrybiškumą ir smalsumą. Tai savo ruožtu galėjo padėti mums sukurti didesnes, sudėtingesnes, labiau bendradarbiaujančias, atviras ir novatoriškas visuomenes, kurios vėliau pranoko ankstesnių homininų visuomenes.
Bet kas tai yra?
N.Longrichas pastebi, ka iki šiol vengė atsakyti į svarbų klausimą, turbūt patį svarbiausią. Iki šiol yra gerai ir plačiai išdiskutuota, kaip išsivystė mūsų žmogiškumas – bet kas išvis yra žmogiškumas? Kaip galime jį tyrinėti ir atpažinti, jo neapibrėždami?
Žmonės linkę manyti, kad egzistuoja kažkas, kuo mes iš esmės skiriamės nuo kitų gyvūnų. Pavyzdžiui, dauguma žmonių yra linkę manyti, kad galima parduoti, virti ar valgyti karvę – bet negalima to paties padaryti su mėsininku. Nes tai būtų nežmoniška. Mes, kaip visuomenė, toleruojame šimpanzių ir gorilų demonstravimą narvuose – bet mums būtų nepatogu tai daryti vieni kitiems. Taip pat galime nueiti į parduotuvę ir nusipirkti šuniuką ar kačiuką – bet ne kūdikį.
Taisyklės „mums“ ir „jiems“ skiriasi. Net užkietėję gyvūnų teisių gynėjai pasisako už gyvūnų, o ne žmogaus teises. Niekas nesiūlo suteikti beždžionėms teisės balsuoti ar kandidatuoti į valdžią. Mes iš prigimties save laikome užimančiais kitą moralinę ir dvasinę pakopą. Galime palaidoti savo mirusį augintinį – bet dauguma turbūt nesitikime, kad mus persekios šuns šmėkla arba kad mūsų katė lauks danguje.
Ir vis dėlto sunku rasti tokio esminio skirtumo pagrindimo.
Žodis „žmoniškumas“ reiškia rūpinimąsi ir užuojautą vieni kitiems – tačiau tai ko gero yra žinduolių, o ne žmonių savybė. Motina katė rūpinasi savo kačiukais, o šuo myli savo šeimininką galbūt labiau nei bet kuris žmogus. Banginiai orkos ir drambliai visą gyvenimą palaiko šeimyninius ryšius. Orkos liūdi dėl savo nugaišusių jauniklių, o drambliai buvo pastebėti lankantys savo mirusių draugų palaikus. Emocinis gyvenimas ir santykiai nėra būdingi vien mums.
Galbūt mus išskiria sąmoningumas. Tačiau šunys ir katės tikrai mus suvokia – ir atpažįsta mus kaip asmenybes, kaip ir mes juos. Jie mus supranta pakankamai gerai, kad žinotų, kaip priversti mus duoti jiems maisto arba išleisti pro duris – arba net atpažįsta, kada mums buvo sunki diena, ir todėl mums dabar reikia kompanijos. Jei tai nėra sąmoningumas – tai kas yra sąmoningumas?
Anot mokslininko, galime nurodyti, kad mus išskiria didelės smegenys – bet ar dėl to esame žmonės? Delfinų afalinų smegenys šiek tiek didesnės nei mūsų. Dramblių smegenys yra tris kartus didesnės už mūsų, orkų – keturis, o kašalotų – penkis kartus. Žmonių smegenų dydis taip pat skiriasi. Alberto Einšteino smegenys buvo palyginus mažos – mažesnės nei vidutinio neandertaliečio, denisoviečio ar Homo rhodesiensis – tai ar jis buvo mažiau žmogus? Matyt, kažkas kitas, o ne smegenų dydis, daro mus žmonėmis – o gal kitų gyvūnų, įskaitant išnykusius homininus, protuose vyksta daugiau, nei manome?
N.Longricho teigimu, žmoniją galėtume apibrėžti pagal aukštesnius pažintinius gebėjimus – meną, matematiką, muziką, kalbą. Dėl to kyla įdomi problema – nes žmonės skiriasi pagal tai, kaip gerai mes mokame visus šiuos dalykus. Pats N.Longrichas pripažįsta turintis mažiau matematinių polinkių nei Stevenas Hawkingas, mažiau literatūrinių gabumų nei Jane Austen, mažiau išradingumo nei Steve'as Jobsas, mažiau muzikinio talento nei Taylor Swift, ir dar pripažįsta, kad yra mažiau iškalbingas nei Martinas Lutheris Kingas. Bet ar šiais atžvilgiais jis yra mažiau žmogus nei jie?
„Jei net negalime to apibrėžti – kaip iš tikrųjų galime pasakyti, kur jis prasideda ir kur baigiasi – arba kad esame unikalūs? Kodėl atkakliai laikome kitas rūšis iš prigimties prastesnėmis, jei nesame visiškai tikri, kas mus daro žmonėmis?“, – kelia klausimą mokslininkas.
Jis pasakoja, kad mes taip pat nebūtinai esame logiška žmogaus evoliucijos pabaiga. „Mes buvome viena iš daugelio homininų rūšių – ir taip, mes nugalėjome. Tačiau galima įsivaizduoti ir kitokią evoliucijos eigą, kitokią mutacijų ir istorinių įvykių seką, atvedusią prie to, kad neandartaliečių archeologai, tyrinėdami mūsų keistas, burbulus primenančias kaukoles, ima mąstyti, kiek mes buvome žmonėmis“, – pastebi mokslininkas.
Anot jo, evoliucijos pobūdis reiškia, kad gyvosios būtybės netelpa į griežtas kategorijas. Rūšys palaipsniui keičiasi iš vienos į kitą, o kiekvienas rūšies individas yra šiek tiek kitoks – dėl to galimi evoliuciniai pokyčiai. Būtent dėl to sunku apibrėžti žmoniją.
„Mes ir nepanašūs į kitus gyvūnus dėl natūralios atrankos – ir panašūs į juos dėl bendrų protėvių. Tokie patys, bet skirtingi. O mes, žmonės, esame ir panašūs, ir nepanašūs vieni į kitus – mus vienija bendri protėviai su kitais Homo sapiens, bet esame skirtingi dėl evoliucijos ir unikalaus genų derinio, kurį paveldėjome iš savo šeimos ar net kitų rūšių, pavyzdžiui, neandertaliečių ir denisoviečių“, – teigia paleontologas.
Jo nuomone, gyvus organizmus sunku suskirstyti į griežtas kategorijas, nes evoliucija nuolat viską keičia, kurdama įvairias rūšis ir įvairovę rūšių viduje.
Ir būtent tai yra tikroji įvairovė.
„Tiesa, kai kuriais atžvilgiais mūsų rūšis nėra tokia įvairi. Homo sapiens pasižymi mažesne genetine įvairove nei vidutinė bakterijų padermė. Mūsų kūnai pasižymi mažesne formų įvairove nei kempinės, rožės ar ąžuolai. Tačiau savo elgesiu žmonija yra beprotiškai įvairi. Esame medžiotojai, žemdirbiai, matematikai, kariai, tyrinėtojai, dailidės, nusikaltėliai, menininkai. Yra tiek daug skirtingų būdų būti žmogumi, tiek daug skirtingų žmogaus būsenos aspektų, ir kiekvienas iš mūsų turi apibrėžti ir atrasti, ką reiškia būti žmogumi. Ironiška, bet būtent nesugebėjimas apibrėžti žmogiškumo yra vienas iš žmogiškiausių mūsų bruožų“, – apibendrina Nicholasas Longrichas.
