Nors civilizacijos valdovai, kalba, raštas, klimatas, religija ir sienos per tūkstantmečius daug kartų keitėsi, Egiptas vis dar egzistuoja – net ir kaip šiuolaikinė valstybė.
Senovės Egiptas taip pat palaikė glaudžius ryšius su kitomis pasaulio dalimis, įveždamas ir eksportuodamas prekes, religijas, maistą, žmones ir idėjas. Kartais senovės Egiptas valdė teritorijas toli už dabartinių šalies sienų, kontroliuodamas dabartinio Sudano, Kipro, Libano, Sirijos, Izraelio ir Palestinos teritorijas.
Senovėje Egiptą buvo užėmusios ir kitos valstybės – persai, nubai, graikai ir romėnai užkariavo Egiptą skirtingais laikotarpiais.
Egiptas buvo vadinamas įvairiais vardais. Populiarus senovinis Egipto pavadinimas buvo „Kemetas“, reiškiantis „juodąją žemę“. Mokslininkai paprastai mano, kad šis pavadinimas kilo iš derlingos žemės, kuri likdavo, kai rugpjūtį atslūgdavo Nilo potvynis.
Nilo potvyniai kasmet prasidėdavo birželio-rugpjūčio mėnesiais, o derlingas dirvožemis buvo labai svarbus senovės Egipto išlikimui – vaisingumo tema buvo labai svarbi ir Egipto religijoje. Tutanchamono palaidojimas su mumifikuotu jo peniu yra tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, koks svarbus senovės egiptiečių ritualuose ir tikėjimuose buvo vaisingumas.
Senovės šalies valdovai šiandien vadinami faraonais – nors senovėje kiekvienas iš jų naudojo kelis vardus kaip karališkojo titulo dalį, savo knygoje „The Great Name: Ancient Egyptian Royal Titulary“ rašo Toronto universiteto egiptologijos profesorius Ronaldas Leprohonas.
Žodis „faraonas“ kilęs iš egiptietiško termino „per-aa“, kas reiškia „didžiuosius namus“, rašo mokslininkas. Pirmą kartą šis terminas buvo įtrauktas į karališkąjį titulą valdant Tutmoziui III (valdė maždaug 1479-1425 m. pr.m.e.).
Priešistorė
Kada tiksliai ankstyvieji hominidai pirmą kartą atvyko į Egiptą, nėra aišku. Ankstyviausia hominidų migracija iš Afrikos vyko beveik prieš 2 mln. metų, o šiuolaikiniai žmonės (Homo sapiens) iš Afrikos pasklido maždaug prieš 100 000 metų. Kai kurių iš šių migracijų metu Egiptas galėjo būti kertamas keliaujant į Aziją.
Maždaug prieš 7000 metų Egipte pradėjo kurtis nuo žemdirbystės priklausomi kaimai. Pirmieji rašytiniai užrašai datuojami maždaug 5200 metų – ir atskleidžia informaciją apie pirmuosius Egipto valdovus. Tarp šių ankstyvųjų valdovų yra ir Iri-Horas (arba Ro), kuris, kaip teigiama įrašuose, įkūrė Memfį – miestą, didžiąją Egipto istorijos dalį, buvusią jo sostine. Užrašuose taip pat užfiksuota karalienė Neith-Hotep, kuri valdė kaip jauno faraono, vardu Džeras, regentė.
Archeologai ir istorikai ginčijasi, kaip ir kada senovės Egiptas susijungė į vieną karalystę. Viena iš galimybių yra ta, kad kelios mažesnės valstybės susijungė į dvi karalystes – Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, o vėliau šios dvi karalystės susijungė. Po Egipto suvienijimo faraonai dažnai buvo vaizduojami su dviem karūnomis – viena Žemutinio Egipto, kita – Aukštutinio Egipto.
Priešistoriniais laikais Egipto klimatas buvo daug drėgnesnis nei dabar, ir kai kurios vietovės, kurios dabar yra nevaisingos dykumos, kadaise buvo derlingos. Viena garsi archeologinė vietovė, kurioje tai matyti, yra „plaukikų ola“, kaip ji vadinama šiandien, esanti Gilf Kebiro plynaukštėje pietvakarių Egipte. Dabar urvą supa daugybė kilometrų nederlingos dykumos, tačiau jame yra uolų piešinių, kur vaizduojami, kaip kai kurie mokslininkai aiškina, plaukiojantys žmonės. Tiksli piešinių data neaiški – nors mokslininkai mano, kad jie sukurti priešistoriniais laikais.
30 dinastijų
Senovės Egipto istorija tradiciškai skirstoma į 30 dinastijų (kartais ir į 31). Šią tradiciją pradėjo Egipto šventikas Manetas, gyvenęs III a. pr.m.e. Jo aprašymus apie senovės Egipto istoriją išsaugojo senovės graikų rašytojai ir iki XIX a., kai buvo iššifruoti hieroglifai, jie buvo vieni iš nedaugelio istorinių aprašymų, kuriuos mokslininkai galėjo perskaityti.
Šiuolaikiniai mokslininkai šias dinastijas dažnai skirsto į kelis laikotarpius. Pirmoji ir antroji dinastijos datuojamos maždaug prieš 5000 metų ir dažnai vadinamos „ankstyvuoju dinastiniu“ arba „archajiniu“ laikotarpiu.
Pirmasis pirmosios dinastijos faraonas buvo valdovas, vardu Menesas (arba Narmeras, kaip jis vadinamas graikiškai). Jis gyveno daugiau kaip prieš 5000 metų, ir nors senovės raštininkai kartais jį laikė pirmuoju suvienyto Egipto faraonu, tačiau archeologiniai tyrimai rodo, kad tai nėra tiesa.
Neseniai rasti užrašai pasakoja apie valdovus, tokius kaip Džerą ir Iri-Horą, kurie, atrodo, valdė anksčiau – o kiti radiniai leidžia manyti, kad prieš Menesą buvo ir daugiau faraonų, valdžiusių suvienytą Egiptą. Mokslininkai kartais vadina šiuos iki Meneso valdžiusius valdovus „nulinės dinastijos“ dalimi.
Trečioji-šeštoji dinastijos atsirado maždaug 2650-2150 m. pr.m.e. ir dažnai šiuolaikinių mokslininkų yra jungiamos į laikotarpį, vadinamą Senąja karalyste. Šiuo laikotarpiu buvo išvystyti piramidžių statybos metodai ir pastatytos Gizos piramidės. Iš papirusų, kurie vis dar šifruojami, galima spręsti, kad piramidžių ir kitų statinių statybose svarbų vaidmenį atliko profesionalių darbininkų grupės, kurios kartais verčiamos kaip „darbo gaujos“.
2150-2030 m. pr.m.e. (laikotarpis, apimantis 7-10 dinastijas ir dalį 11 dinastijos) Egipto centrinė valdžia buvo silpna, o šalį dažnai kontroliavo įvairių regionų lyderiai. Kodėl žlugo Senoji karalystė, mokslininkai diskutuoja – bet tyrimai rodo, kad svarbų vaidmenį suvaidino sausra ir klimato kaita. Tuo metu Artimuosiuose Rytuose taip pat žlugo miestai ir civilizacijos, o archeologinių radinių duomenys rodo, kad sausros ir sausringo klimato laikotarpis paveikė viso regiono šalis.
12-oji, 13-oji ir dalis 11-osios dinastijų dažnai mokslininkų vadinamos „Vidurine karalyste“ ir jos karaliavo maždaug 2030-1640 m. pr.m.e. Šios dinastijos pradžioje valdovas Mentuhotepas II (valdęs maždaug iki 2000 m. pr.m.e.) susigrąžino visos šalies kontrolę. Egipte buvo atnaujinta piramidžių statyba, sukurta nemažai literatūros ir mokslo tekstų. Tarp išlikusių raštų yra dokumentas, dabar vadinamas Edwino Smitho chirurginiu papirusu, kuriame užfiksuoti įvairūs medicininiai gydymo būdai, kuriuos šiuolaikiniai medikai pripažįsta pažangiais, kaip tam laikmečiui.
14-17 dinastijų laikotarpį šiuolaikiniai mokslininkai dažnai vadina „antruoju tarpiniu laikotarpiu“. Šiuo laikotarpiu Egipte vėl žlugo centrinė valdžia, o į valdžią atėjo hiksų grupuotė, kuri kontroliavo didžiąją dalį šiaurės Egipto. Nors hiksai galėjo būti kilę iš Levanto (teritorija, apimanti šiuolaikinį Izraelį, Palestiną, Libaną, Jordaniją ir Siriją), tyrimai rodo, kad tuo metu, kai žlugo ligtolinė Egipto valdžia, jie jau buvo Egipte.
Vienas šiurpių šio laikotarpio radinių – nukirstos rankos, rastos Avariso miesto – hiksų kontroliuotos Egipto sostinės – rūmuose. Nupjautas rankas kareiviai galėjo mainyti į auksą, gaunamą iš valdovo.
18-20 dinastijas mokslininkai dažnai vadina „Naująja karalyste“ – laikotarpiu, kuris truko maždaug 1550-1070 m. pr.m.e. Šis laikotarpis prasidėjo po to, kai keli Egipto valdovai nugalėjo hiksus ir suvienijo šalį. Bene garsiausia Naujosios karalystės archeologinė vietovė yra Karalių slėnis, kuriame palaidota daugybė šio laikotarpio Egipto valdovų, tarp jų ir Tutanchamonas (valdė apie 1336-1327 m. pr.m.e.), kurio turtinga kapavietė buvo rasta 1922 m.
Naujosios karalystės laikotarpiu faraonai nustojo statyti piramides dėl įvairių priežasčių – viena iš jų buvo geresnis saugumas nuo kapų plėšikų.
2I-24 dinastijos (laikotarpis nuo maždaug 1070 iki 713 m. pr.m.e.) šiuolaikinių mokslininkų dažnai vadinamas „Trečiuoju tarpiniu laikotarpiu“. Šiuo laikotarpiu centrinė valdžia kartais būdavo silpna, o šalis ne visada buvo vieninga.
Šiuo laikotarpiu miestus ir civilizacijas visuose Artimuosiuose Rytuose naikino žmonės iš Egėjo jūros regiono, kuriuos šiuolaikiniai mokslininkai kartais vadina „jūros tautomis“. Nors Egipto valdovai tvirtino, kad mūšyje nugalėjo Jūros tautas, tai nesutrukdė Egipto civilizacijai žlugti.
Prekybos kelių ir pajamų praradimas galėjo turėti įtakos Egipto centrinės valdžios susilpnėjimui.
25-31 dinastijos (maždaug nuo 712 iki 332 m. pr.m.e.) mokslininkų dažnai vadinamos „vėlyvuoju laikotarpiu“. Šiuo laikotarpiu Egiptą kartais kontroliuodavo užsienio jėgos.
25-osios dinastijos valdovai buvo kilę iš Nubijos – teritorijos, esančios dabartiniame pietų Egipte ir šiaurės Sudane. Skirtingais vėlyvojo laikotarpio laikotarpiais Egiptą taip pat kontroliavo persai ir asirai.
332 m. pr.m.e. Aleksandras Didysis išstūmė persus iš Egipto ir prijungė šalį prie Makedonijos imperijos. Po Aleksandro Didžiojo mirties į valdžią atėjo valdovų linija, kilusi iš vieno Aleksandro generolų, Ptolemėjo Sotero. Paskutinė iš šių ptolemėjų valdovų (kaip juos dažnai vadina mokslininkai) buvo Kleopatra VII, kuri 30 m. pr.m.e. nusižudė po to, kai jos pajėgas Akcijaus mūšyje sumušė Oktavianas, vėliau pavadintas Romos imperatoriumi Augustu. Po jos mirties Egiptas buvo prijungtas prie Romos imperijos.
Nors Romos imperatoriai gyveno Romoje, egiptiečiai juos laikė faraonais. Vienoje iškastoje skulptūroje imperatorius Klaudijus (valdęs 41-54 mūsų eros metais) vaizduojamas apsirengęs kaip faraonas. Drožinyje yra užrašas hieroglifais, kad Klaudijus yra „Ra sūnus, karūnų valdovas“ ir „Aukštutinio ir Žemutinio Egipto karalius, dviejų žemių valdovas“.
Nei Ptolemėjų, nei Romos valdovai nelaikomi sunumeruotųjų dinastijų dalimi.
Religija
Per didžiąją senovės Egipto istorijos dalį žmonės išpažino politeistinę religiją, kurioje buvo garbinama daugybė dievų ir deivių. Vienas svarbiausių buvo požemio pasaulio dievas Ozyris. Abido miestas buvo svarbus jo kulto centras, šio dievo garbei buvo pastatyta daugybė šventovių ir šventyklų.
Naujojoje karalystėje ypač svarbiu tapo su Saule siejamas dievas Amonas-Ra, kurio garbinimo centru buvo su Luksoro miestu (senovės Tėbai). Šio dievo garbei netoli Luksoro buvo pastatytas Karnako šventyklų kompleksas.
Senovės egiptiečiams, kurie tikėjo, kad mirusieji gali patekti į savotišką rojų, kur jie gali gyventi amžinai, buvo labai svarbu įveikti kelionę per požeminį pasaulį. Egiptiečių mirusieji kartais būdavo mumifikuojami, taip išsaugant kūną, o kartais laidojami su surašytais burtais, kurie įsivaizduojamai padėdavo keliauti po požeminį pasaulį. Tarp tokių burtų buvo ištraukos iš kartais vadinamos „Mirusiųjų knygos“, kurios 4 metrų ilgio kopija neseniai buvo rasta senovinėje laidojimo šachtoje.
Senovės egiptiečių mitologijoje vienas pirmųjų žingsnių keliaujant požemių pasauliu buvo žmogaus poelgių svėrimas lyginant juos su tiesos, teisingumo ir tvarkos dievo Maat plunksna. Jei asmuo padarė daug blogo, jo širdis būdavo sunkesnė už plunksną ir tokia siela būdavo sunaikinama. Bet jei jo poelgiai iš esmės buvo geri, jis turėdavo galimybę toliau sėkmingai keliauti po požeminį pasaulį.
Figūrėlės, vadinamos šebtais (egipt. ushabti), dažnai buvo laidojamos kartu su mirusiuoju. Jų paskirtis buvo atlikti mirusiojo darbą pomirtiniame vietoje jo paties.
Egipto religija nebuvo statiška, ir laikui bėgant keitėsi. Vienas didžiausių pokyčių įvyko valdant faraonui Echnatonui (apie 1353-1335 m. pr.m.e.), kuris sukėlė religinę revoliuciją, kai Egipto religiją sutelkė Saulės disko Atono garbinimą. Echnatonas Amarnos dykumoje pastatė visiškai naują sostinę ir įsakė ištrinti kai kurių senųjų Egipto dievybių vardus. Po Echnatono mirties jo sūnus Tutanchamonas savo tėvo reformas pasmerkė ir grąžino senovės Egiptą prie ankstesnės politeistinės religijos.
Egiptui patekus graikų ir romėnų valdžion, naujųjų valdovų dievai ir deivės buvo įtraukti į egiptiečių religiją. Dar vienas didelis pokytis nutiko po pirmojo mūsų eros amžiaus, kai Egipte paplito krikščionybė. Tuo metu Egipte paplito ir gnosticizmas – religija, į kurią buvo įtraukti kai kurie krikščionių tikėjimai. 1945 m. pietų Egipte, netoli Nag Hammadžio miesto, buvo atrastas didelis gnostinių tekstų rinkinys.
Islamas šalyje išplito po 641 mūsų eros metais, kai šalį užėmė musulmonų kariuomenės. Šiandien islamą išpažįsta dauguma Egipto gyventojų, o mažuma yra krikščionys, kurių daugelis priklauso Koptų Bažnyčiai.
Egiptiečių rašmenys
Seniausi egiptiečių įrašai datuojami maždaug 5200 metų – ir jie buvo užrašyti hieroglifais.
„Senovės egiptiečių kalba buvo gyva žodinė kalba, o dauguma hieroglifų išreiškia sąskambių garsus ir tam tikrus pabrėžtinai išreikštus balsius“, – knygoje „100 Hieroglyphs: Think Like an Egyptian“ rašo Kembridžo universiteto (Anglija) egiptologijos profesorius Barry Kempas. Jis pažymi, kad senovės egiptiečiai taip pat sukūrė sutrumpintą „ilgosios rankos“ rašto formą, kurią mes vadiname „hieratine“. Pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje šį sutrumpintą hieratinį raštą išstūmė nauja trumpojo rašto forma, vadinama „demotine“.
Egiptiečių kalba per tūkstantmečius keitėsi, todėl mokslininkai dažnai skirsto išlikusius įrašus į tokias kategorijas kaip „senąją egiptiečių kalbą“, „viduriniąją egiptiečių kalbą“ ir „vėlyvąją egiptiečių kalbą“.
Graikų kalba pradėta plačiai vartoti po to, kai Egiptą užkariavo Aleksandras Didysis. XIX a. pabaigoje archeologai senovės Egipto pietų mieste Oksirchuse atkasė pusę milijono papirusų fragmentų, kurių dauguma buvo parašyti graikų kalba ir datuojami pirmaisiais mūsų eros amžiais.
Koptų kalba – egiptiečių kalba, kurioje vartojamas graikų raštas – buvo plačiai vartojama nuo tada, kai krikščionybė išplito visame Egipte. Populiarėjant graikų ir koptų kalboms, hieroglifų rašymo stiliaus naudojimas mažėjo ir V mūsų eros amžiuje visai išnyko.
Po 641 m. po Kr. Egipte paplito arabų kalba, kuri šalyje plačiai vartojama ir šiandien.
Parengta pagal „Live Science“.
