Lygiai tas pat gali galioti ir žaidimams. Ir taip, „Spider-Man: Miles Morales“ šiemet jau skaičiuoja vienerių metukų sukaktį – bet dabar jau tvirtai galiu pasakyti, kad bent jau man tai yra vienas geriausių Kalėdinių kompiuterinių žaidimų.
Ir beje, tai galėtų tapti puikia paskutinės minutės Kalėdų dovana kompiuterių žaidimų mėgėjui – jei tik jis turi „Sony PlayStation 4“ ar „Sony PlayStation 5“. Dovana, kurią galima suveikti neišeinant iš namų ir nesigrūdant prekybos centre – o gavėją ji gali pasiekti per kelias minutes.
Taip, S-M:MM pasirodė prieš metus – ir tuo laikotarpiu, kurį turbūt mažiausiai norisi prisiminti. Karantinas. Niūrokos Kalėdos ir ne linksmesni artėjantys Naujieji. Draudimai išvažiuoti – ne tik paatostogauti į kitą šalį, bet net ir paatostogauti į kitą savivaldybę.
Ir tada pasirodė tegul ir virtuali, bet puikiai sukurta galimybė atsirasti mieste, kuriame daug kas svajoja pabūti (o ypač – Kalėdų laikotarpiu). Niujorke.
Tiesa, reikia įspėti – S-M:MM yra labiausiai į paauglius nutaikytas žaidimas. Bet juk Kalėdos irgi siejasi su vaikyste. Tad tai – dar vienas taškas kalėdiško žaidimo naudai.
Naujasis voražmogis
Apie žmogų-vorą yra prileistos tonos komiksų ir daugybė vaidybinių bei animacinių filmų, o taip pat net serialų. Beje, ekrane žmogavoris pradėjo kyburiuoti prieš daugiau nei 40 metų – 1977 m. – ir būtent vaidybiniame TV seriale. Šiuolaikinėms akims – baisus serialas, nežiūrėkite.
Bet jei visiškai negirdėjote, apie ką pasakoja frančizė – žmogus-voras (angl. Spider-Man) yra gabus paauglys „moksliukas“, kuriam įkando radioaktyvus (arba pagal kitą istorijos šaką – mutavęs) voras, ir dėl ko vaikinas įgauna supergalių – galūnėmis prikibti prie daugumos kietų paviršių, šaudyti voratinkliais, o taip pat jis įgyja „voro nuojautą“ – jausmą, perspėjantį apie netrukus užgriūsiantį pavojų.
Įgavęs tokias galias, ir iš prigimties būdamas geros širdies, bandydamas ir klysdamas (iš tų klaidų ir atsirado kultinė frazė „su didele galia ateina ir didelė atsakomybė“, jau seniai perlipusi frančizės voratinklį ir cituojama visur ir visada) jis ima kovoti su blogiečiais.
Ilgą laiką frančizė daugiau ar mažiau laikėsi kanono – voražmogis būdavo vyresnis ar jaunesnis (paauglys ar jaunuolis), bet visada baltasis. Bet štai atėjo 2011 m., ir nauji laikai atnešė pokyčius – pagrindinį voražmogį Peterį Parkerį pakeitė (ar, priklausomai, nuo kūrinio, šalia pastarojo atsistojo) puertorikietės ir afroamerikiečio sūnus Milesas Moralesas.
Ir kaip išduoda žaidimo pavadinimas, „Spider-Man: Miles Morales“ pasakoja būtent jo istoriją.
Žiemiškai pasakiškas Niujorkas
Pagal oficialią žaidimą istoriją – klasikinis Peteris Parkeris su savo amžinąja mylimąja Mary Jane išvyksta atostogų, o Niujorką nuo nesibaigiančių blogiečių armadų lieka ginti šviežias, nepatyręs, bet technologijomis gerai apginkluotas Milesas Moralesas.
Niujorkas žaidime – nepaprastai gražus: veiksmas vyksta žiemos švenčių laikotarpiu, tad čia žaidimo pradžioje mirguliuoja kalėdinės lemputės, o jau (žaidime) praslinkus Kalėdoms, mieste ir toliau tęsiasi jauki ir žavi snieguota žiema.
„Niujorkas – tai pats geriausias miestas sutikti Kalėdas“, – žaidime sako Milesas, ir paklaidžiojus net ir po virtualų Manheteną, negali tam labai prieštarauti. Žaidimo grafika – aukščiausio lygio, kalbant tiek apie veikėjus, tiek ir apie aplinką.
Saulei tekant ar leidžiantis tupėdamas ant kokio dangoraižio gorgoilos (taip, jų yra ne tik Paryžiuje, bet ir Niujorke. Ir dar daug kur, tiesą sakant) ar antenos ir stebėdamas auksu nutviekstą horizontą, beveik fiziškai jauti žiemos ryto ar vakaro žvarbą, tam nė nereikia kruopščiai animuotų iškvepiamo garo debesėlių, kurių nepamiršo žaidimo kūrėjai.
Dienos šviesoje žieminis Manhetenas (žaidimo pasaulis apsiriboja šiuo Niujorko rajonu-sala) kontrastuoja melsvai balto sniego ir tamsių plytų atspalviais, naktį mirguliuoja šviesomis kaip ne šiaip Kalėdų eglė, bet visas Kalėdų eglių miškas – tačiau gražiausia, žinoma yra rytai, vakarai ir pūgos. Tiesiog vaikštai atviruke! (kuriuos, beje, žaidime irgi galima kurti fotografuojant ekraną (angl. screenshot) – ir yra net specialūs rėmeliai!)
Tiesą sakant, aplinka žaidime sukurta taip puikiai ir įtaigiai, kad bene ketvirtį pražaisto laiko praleidau ne švytruodamas tarp dangoraižių, o tiesiog vaikščiodamas po Centrinį parką, Harlemą, Volstritą ir Brodvėjų. Na, ar besikarstydamas po Trejybės bažnyčios eksterjerą.
Žodžiu, jei trumpai – jei norite, bet negalite nuvykti į Niujorką – įsijunkite „Spider-Man: Miles Morales“, tai bus vienas geriausių pakaitalų, kokius tik galima įsivaizduoti.
Veiksmas, veiksmas ir dar daugiau veiksmo
Dar vienas įrodymas, kad žaidimas yra skirtas paaugliams – veiksmo kiekis. Pradžioje buvo net baisu, kad nesugebėsiu pažaisti – nes vis dėlto man jau senokai nebe niolika, mygtukų spaudymo reakcija stipriai kritusi, o žaidime viskas vyksta greitai, mikliai ir staigiai.
Būna žmonių, kuriuos ima pykinti vien nuo intensyvaus vaizdo judėjimo ekrane, ar aukščio baimė pasireiškia net ir virtualybėje. Tokiems patarčiau S-M:MM pradėti labai atsargiai: kristi nuo pačios dangoraižio smailės teks dažnai, ir pirmus kartus jausmas tikrai įspūdingas – kaip ir kyburiuoti ant plonyčių tinklo gijų, sūpuoklių principu keliaujant per miestą. Bet gana greitai pripranti.
Kovos iš pradžių atrodo irgi nesveikai greitos. Šmaukštpaukšttekšttekšt – realiai tokie keturi judesiai žaidime įvyksta dvigubai greičiau, nei dabar perskaitėte jų transkribciją. Bet vėl gi – prie visko priprantama. Tik išlieka vienas efektas – pažaidus ir atsitraukus nuo konsolės, pasaulis aplinkui dar kurį laiką atrodo keistai lėtas.
Va su kuo žaidimo kūrėjai persistengė – tai su smūgių kombinacijų kiekiu. Jų virš poros dešimčių, ir žaidimo eigoje skaičius nuolat auga. Prisiminti bent pusės jų mygtukų kombinacijas – nežinau, gal čia reikia tikrai jaunų ir dar nesugadintų smegenų, nes aš visą žaidimą perėjau naudodamas maksimum penkias. Ir beje, to visiškai pakako.
Žaidime taip pat daugybę dalykų galima modifikuoti ir keisti. Žmogus-voras turi krūvą skirtingų kostiumų (tik ne visi prieinami iškart), ginklų ir prietaisų, nors žaismo (angl. gameplay) prasme kai kurie jų ir pertekliniai.
Aplinka ir istorija
Žaidimo aplinka (angl. setting) – labai stipriai technofilinė ir mokslinė fantastinė. Ne vien Mileso kostiumas ir naudojama ginkluotė pagrįsta aukštosiomis technologijomis – tuo pačiu naudojasi ir armijos jo priešų, atrodytų, ginklus per sekundės dalis atsispausdinantys 3D spausdintuvu ar lazerinį tinklelį (angl. wireframe) paverčiantys materija. Taip, iš pradžių tai atrodo keistai ir gal net pernelyg naiviai – bet ilgainiui apsipranti.
Vykdydamas savo voražmogiškuosius žygdarbius, Milesas taip pat naudojasi išmaniojo telefono programėle, kurią jam sukūrė ištikimas draugužis: niujorkiečiai registruoja joje savo problemas, o žmogus-voras telefone renkasi, kurias (ar greičiau – kokia tvarka) jas spręsti. Vos ne „Tvarkau Vilnių“, tik apie Didįjį Obuolį.
Žaidime yra viena pagrindinė siužeto ir misijų linija – ir daug šalutinių misijų bei užduočių, leidžiančių tyrinėti miestą ir jo lankytinas vietas, jose ieškant visokių paslėptų dalykų.
Pagrindinė žaidimo istorija – blogiečių korporacija Niujorkui žada gėrį, bet kuria blogį, su ja kovoja blogiečiai, kurie gaunasi kaip ir geriečiai, o jiems vadovauja naujai iškepto žmogaus-voro vaikystės draugė, kuri dar yra ir technologijų genijus. Viskas būtų gal ir neblogai, bet visa istorija perteikta taip naiviai, kad kartais net norisi kikenti – ir nors dialogų netrūksta, turbūt žaidimo siužetą suprastų net ir visiškai nemokantis anglų kalbos.
Žaidime, kaip ir visoje „Marvel“ produkcijoje, daug dėmesio skiriama šeimos ir draugystės temoms. Be jau minėtos voražmogio vaikystės draugės, visai istorijai svarbi ir Mileso Moraleso mama, ir jo užsikonspiravęs dėdė. Kiek mažokai dėmesio skiriama geriausiam draugui moksliukui, kuris realiai tvarko, tobulina žmogaus-voro įrangą ir atlieka betmeniško Alfredo ar džeimsbondiško Q rolę.
Iš klasikinių žmogaus-voro priešų susitikti pavyks tik su Raganosiu. Ir nors pralėkti raitomis ant jo per prekybos centrą visai smagu, šiaip jau kaip per personažas šitas vyrukas padarytas nuobodokai.
Šiek tiek daugiau detalių ir istorijos galima pasirankioti apie pagrindinius veikėjus: foninė informacija apie patį Milesą Moralesą atsiskleidžia vaikščiojant po jo namus (butą) – tiek dar papuoštą Kalėdine eglute, tiek jau nebe – ir renkant ten išmėtytas užuominas, arba iš dialogo nuotrupų su draugais. Ar kad ir klajojant po Niujorką ir renkant išslapstytus objektus.
Atrodytų, pakankamai dramos ir heroizmo atsiskleidžia per dialogus ir intarpus tarp pagrindinių misijų – bet ir jos pateiktos su tokiu patosu ar taip naiviai, kad neatrodo labai įtaigiai.
Arba galbūt taip atrodo, nes daugiausia dėmesio šiam žaidime skiriama būtent veiksmui. Naujasis žmogus-voras yra tikra muštynių mašina su gebėjimais, šalia kurių supermenas turėtų nervingai rūkyti kamputyje. Milesas Moralesas gali tapti nematomu, atakuoti elektra, įkrauti generatorius (ar ir reaktorius), švaistytis voratinklinėmis gijomis, o jau kovos menai – jei tokius būtų pamatę Bruce Lee su Jackie Chanu, jie garantuotai būtų liūdnai pasirinkę kitas karjeras.
Ir apsipratus su žaidimu (bei šiek tiek palavinus pirštų refleksus ant pultelio), visa tai atneša daug džiaugsmo. Faktas, kad žaidimas nenuobodus – nebent išskyrus tuos momentus, kai kur nors užstringi ar ilgiau neperpranti mechanizmo, kuriuo čia reikėtų lupti kokį specifinį bosą. Bet priešai įveikti tavęs beveik negali – o tu juos šienauji dešimtimis vienu metu.
Ai, dar kaip turbūt supratote iš titulinės iliustracijos, žmogus-voras įsitaiso katiną.
Tad viską apibendrinant – sugrįžimas į paauglystę, naivumas, daug veiksmo ir labai graži Niujorko žiema Viskas, ko reikia smagiam laiko praleidimui, jei už lango – ar per šalta, ar per šlapia, ar tiesiog norisi smagaus žaidimo per laisvadienius.
Na o užbaigti pasakojimą norisi neseniai internete užmatytu juokeliu. Kodėl antivakseriai negali pakęsti žmogaus-voro? Nes jis visada su kauke!
Linksmų ir saugių jums Kūčių bei Kalėdų!
