1891 m. Whitcombas L.Judsonas sukonstravo keistą įtaisą iš dviejų grandinėlių su kabliukais, kuriuos užsegdavo metalinė sąvaržėlė-liežuvėlis.
Bet, kaip ir dauguma užkietėjusių išradėjų, W.L.Judsonas nesugebėjo organizuoti savo kūrinio gamybos ir pardavimo. Mat užtrauktukas buvo griozdiškas ir sunkus, o dar ir brangus. Negana to, įmantri jo naudojimo instrukcija buvo surašyta net dviejuose lapuose – dingdavo bet koks noras išbandyti naujovę.
W.L.Judsonas bandė reklamuoti savo kūrinį parodoje, surengtoje 1892 m. Amerikos 400 metų atradimo jubiliejui. Bet tik 20 parodos lankytojų susigundė nusipirkti stebuklingąjį užsegimą.
Nepaisydamas to, W.L.Judsonas 1893 m. išradimą užpatentavo ir netgi įsteigė užtrauktukus gaminančią bendrovę „Universal Fastner Company“. Bet jos gaminama produkcija rūdijo, dažnokai strigdavo ir nepasižymėjo patrauklia išvaizda. Bendrovė balansavo ant bankroto ribos, o W.L.Judsonas prarado visas santaupas.
1905-aisiais „Universal Fastner Company“ pasikvietė švedų kilmės amerikietį Gideoną Sundbacką, kad jis išradimui įkvėptų gyvybės. Jis padidino užtrauktuko kabliukų skaičių, padaręs jį lengvesnį ir elegantiškesnį, o netrukus tapo ir bendrovės savininku. Užtrauktukas įgijo šiuolaikinę formą ir konstrukciją. 1913 m. G.Sundbackas jį užpatentavo ir tuoj pat sumojo, kad užtrauktuką galima pritaikyti ne tik auliniams batams, bet ir drabužiams užsegti.
1914-aisiais prasidėjo masinė užtrauktukų gamyba. Didžiausią paklausą tuo metu jie turėjo JAV armijoje, mat artėjant Pirmajam pasauliniam karui amerikiečių generolai nutarė patobulinti kariškių aprangą. Lakūnų kostiumus ir plaukiojimo liemenes su užtrauktukais kareiviai galėjo itin greitai apsirengti ir nusirengti.
Po devynerių metų G.Sundbackas gavo kompanijos „B.F.Goodrich“ užsakymą pagaminti 150 tūkstančių užtrauktukų guminiams kaliošams, o 1920-aisiais užtrauktukai išpopuliarėjo vaikiškų drabužių rinkoje. Išradingasis G.Sundbackas įsiuvo juos į vaikiškas striukes tikindamas, kad nuo šiol vaikai galės apsirengti be suaugusiųjų pagalbos.
Trečiajame dešimtmetyje užtrauktukai pradėti siūti į džinsus, o 1937 m. prancūzų dizaineriai pirmąkart juos panaudojo kelnėms užsegti. Pikantiška detalė sulaukė stipriosios lyties palankumo, nes atsisegdavo ir užsisegdavo greičiau nei įprastinės sagos.
1951 metais. šveicarų inžinierius George’as de Mestralis užpatentavo kitokį užtrauktuką: dvi nailono juostelės, sujungtos mažais kabliukais ir kilpomis, „susirakindavo“. Ši naujovė atliko savo funkciją dar greičiau.
