Jo grįžimui į Roanoką 1588 m. sutrukdė Ispanijos Armada – didžiulis Ispanijos laivynas, kuris plaukė į Šiaurės Europą, ketindamas įsiveržti į Angliją – todėl Anglijos vyriausybė turėjo panaudoti visus turimus laivus, kad galėtų pasipriešinti šiai grėsmei.
Kai 1590 m. rugpjūčio 18 d. J.White'as pagaliau grįžo į Roanoko salą, jis koloniją rado apleistą, o vienintele kolonistų likimo užuomina buvo ant palisado stulpo išraižyti žodžiai CROATOAN, o ant medžio – CRO. J.White'as manė, kad jie išvyko į Kroatono salą (dabar vadinamą Hateraso sala), tačiau audra jam sutrukdė ir vyras buvo priverstas grįžti atgal į Angliją. Jam nepavyko surinkti finansavimo antrajai gelbėjimo misijai, ir nuo to laiko kolonistų likimą gaubia paslaptis.
Ar dabar, kai nuo šių įvykių praėjo daugiau nei 400 metų, istorikai jau žino, kas nutiko dingusiems Roanoko kolonistams?
Kai 1607 m. dabartinėje Virdžinijos valstijoje buvo įkurta anglų gyvenvietė Džeimstaunas, buvo pradėta ieškoti išgyvenusių žmonių – tačiau tokių nerasta. Kai kuriuose anglų dokumentuose teigiama, kad Powhatanas, vadovavęs indėnams, gyvenusiems dabartinės Virdžinijos rytuose, prisipažino, kad jis liepė nužudyti daugelį kolonistų – nors, pasak šiuolaikinių istorikų, neaišku, ar šie įrašai teisingi.
Roanoke išsilaipino apie 115 kolonistų, tarp dingusiųjų buvo J.White'o dukra ir svainis, o taip pat jo anūkė Virginia Dare, kuri buvo pirmoji anglų kolonistė, gimusi Šiaurės Amerikoje. Kolonistų likimas yra „didžiausia neišspręsta paslaptis Amerikos istorijoje“, – sako Džeimstauno Atradimo fondo archeologijos ir tyrimų direktorius emeritas Williamas Kelso.
„Archeologiniu požiūriu mes nežinome, kur jie atsidūrė, net nežinome, nuo kur jie pradėjo. Pagrindinės gyvenvietės nepavyko aptikti“, – sako Rytų Karolinos universiteto Phelpso archeologijos laboratorijos direktorius Charlesas Ewenas.
Jis pažymi, kad anksčiau archeologai manė, jog kolonija buvo įsikūrusi dabartinėje nacionalinėje istorinėje Fort Raleigh vietovėje, tačiau šia idėja „buvo suabejota“, nes kai kurie ten rasti artefaktai datuojami jau po kolonijos išnykimo – o tai rodo, kad jie greičiausiai nesusiję su dingusiais kolonistais.
Nacionalinio Parko tarnyba savo interneto svetainėje pažymi, kad per pastaruosius 400 metų Roanoko sala patyrė didelę eroziją, tad kolonijos liekanos dabar gali būti ir po vandeniu.
Pėdsakų paieška
Yra daugybė teorijų, kas nutiko kolonistams – įskaitant tai, kad juos užpuolė Amerikos čiabuviai arba ispanai (tuo metu jie kariavo su Anglija), ir kad naujakuriai įkūrė gyvenvietę Sent Augustine, dabartinėje Floridoje.
Kita idėja teigia, kad visi kolonistai mirė iš bado arba nuo ligų. Arba galbūt prisijungė prie draugiškos indėnų grupės, su kuria ilgainiui ėmė kurti šeimas ir susilaukti vaikų. Dar viena idėja teigia, kad kai kurie išgyvenusieji bandė laivu grįžti į Angliją, bet jiems nepavyko.
Bandymai išspręsti šią paslaptį greičiausiai „priklausys nuo daugelio archeologinių įrodymų, o galbūt ir nuo genetinių įrodymų“, – sako Jameso Madisono universiteto antropologijos docentas Dennisas Blantonas. Mokslininkai analizuoja toje vietovėje gyvenusių Amerikos indėnų palikuonių DNR, bandydami rasti įrodymų, kad jie buvo sukūrę šeimas su dingusiais kolonistais.
Nors kolonistų likimas vis dar nežinomas, pastarųjų dviejų dešimtmečių archeologiniai tyrimai atskleidė tam tikrus pėdsakus. Hateraso saloje Bristolio universiteto archeologų komanda, bendradarbiaudama su vietos archeologų draugija, aptiko nemažai XVI a. pabaigos artefaktų, kurie gali priklausyti Roanoko kolonistams. Tarp jų – vokiška keramika, rapyros rankena ir Niurnbergo moneta, identiška Roanoko saloje rastoms monetoms. Šie radiniai leidžia manyti, kad dalis kolonistų pateko į Hateraso salą – ir kelia klausimą, ar jie nesusimaišė su saloje gyvenusiais Amerikos čiabuviais, kurie buvo vadinami kroatonais (angl. croatoan people), 2015 m. skelbė archeologai.
Be to, Šiaurės Karolinoje įsikūrusio „Pirmosios kolonijos fondo“ archeologai kasinėjo dvi vietas, pavadintas „vieta X“ ir „vieta Y“, esančias žemyninėje Berčio apygardos dalyje, Šiaurės Karolinoje, kur rasta XVI a. europietiškos keramikos – kuri, manoma, gali būti dingusių kolonistų.
XVI a. pabaigos žemėlapyje, kuris dabar saugomas Britų muziejuje Londone, netoli šių dviejų vietų yra du forto simboliai – o tai leidžia manyti, kad Roanoko kolonistai galėjo žinoti apie šias vietas ir tikėtis ateityje jose pastatyti fortus. Fortų simboliai plika akimi nematomi, tačiau jie buvo rasti naudojant specialius skenavimo metodus, teigiama 2012 m. Pirmosios kolonijos fondo pareiškime.
„Vieta X“ buvo šalia indėnų kaimelio – ir mokslininkai mano, kad tame kaime gyvenę indėnai galėjo imti globoti iš Roanoko kolonijos išsigelbėjusius žmones. „Mano interpretacija būtų, kolonistus globojo galingi čovanokai (angl. Chowanoaks, red. past.), gyvenę šiauriniame Čovano upės krante“, – sako istorikas ir Džeimstauno Atradimo fondo prezidentas bei vyriausiasis vadovas Jamesas Hornas.
D.Blantonas spėlioja, kad žlugus Roanoko kolonijai, išgyvenusieji galėjo pasidalyti į skirtingas grupes. „Neretai tarp sunkiai besiverčiančių kolonijinių grupių atsiranda konkuruojančių grupuočių“, – sako jis ir pažymi, kad kai kurie kolonistai galėjo prisijungti prie indėnų grupės, o kiti – bandyti išgyventi savarankiškai.
Parengta pagal „Live Science“.
