Romėnai drabužius plakdavo įkaitintais metaliniais kūjeliais. Kinai lyginti naudojo metalinius kaistuvus, pripildytus smilkstančių medžio anglių, o actekai – sunkius plokščius akmenis: drabužius po jais tiesiog pakišdavo pagulėti.
XVII a. Europoje paplito sadironas – sunki trikampė ketaus plokštė su rankena. Įkaitintas ugnyje jis kelias minutes išlaikydavo lyginti reikalingą temperatūrą. Po to sadironą vėl reikėdavo statyti ant ugnies.
O šiuolaikinio lygintuvo pirmtakas buvo paprasčiausia keptuvė. Karštų anglių prikrauta ji ilgai išlaikydavo šilumą ir neblogai lygindavo. Kad iš keptuvės iššokusi žiežirba nesugadintų audinio, indas su anglimis buvo uždengtas. Šeimininkės šį sunkų ketaus liejinį vikriai valdė ir netgi įgudo juo pamojuoti, kad prie anglių patektų daugiau deguonies, įsižiebtų daugiau žiežirbų ir lygintuvas ilgiau neatvėstų.
XIX a. išpopuliarėjo muzikiniai lygintuvai, kiek panašūs į muzikines dėžutes, – lyginant jie grodavo nesudėtingas melodijas. Tokie lygintuvai buvo puošiami emaliu, raižiniais ir inkrustacijomis. Atsirado lygintuvų, įkaitinamų žibalu, banginių taukais, spiritu, gamtinėmis dujomis ir netgi benzinu.
Lygintuvą su elektrinio kaitinimo elementu – spirale – prieš 140 metų išrado amerikietis Henry W.Seely. Pirmasis lygintuvas svėrė maždaug 7 kg ir kaito lėtai. XX a. trečiajame dešimtmetyje elektrinis lygintuvas įgijo temperatūros reguliatorių, vėliau – vandens indelį lyginamam audiniui drėkinti.
Šiuolaikinių lygintuvų padas dažniausiai gaminamas iš nerūdijančiojo arba chromuoto plieno, metalo keramikos, padengiamas apsaugine teflono danga. Lygintuvo nebeįsivaizduojame be garo daviklio – dažniausiai medžiaga drėkinama garu, sklindančiu per specialias pado skylutes. O lygintuvais su garo generatoriumi lengvai išlyginsite net labai suglamžytus ar ant pakabo kabančius skalbinius.
Lietuvoje lyginimui iki XX a. vidurio buvo naudojami kočėlai. Skalbiniai būdavo užvyniojami ant apvalaus pagalio, vadinamo kočėlu arba ridiniu, ir kočiojami prispaudus rinte – plokščia lentele rantuota arba dantyta apačia. Dvaruose, klebonijose ir turtingesnių valstiečių ūkiuose dar buvo naudojamos brūžkos, vadinamos mogliais. Šį prietaisą skalbiniams lyginti sudarė stalas su dviem sienelėmis šonuose, du velenėliai ir dėžė su akmenimis. Skalbiniai būdavo apvyniojami apie velenėlius, dedami ant stalo ir prispaudžiami vieno ar dviejų žmonių stumdoma dėže.
Pirmieji modernūs lygintuvai Lietuvoje pasirodė XX a. pirmojoje pusėje, bet plačiau paplito tik septintajame dešimtmetyje.
