Kaimyninės tautos – lenkai, lietuviai ir rusėnai – jų bijojo ir gerbė, o jų drąsa pateko į tautosaką. Lenkijoje populiarūs pasakojimai, kad jei tik tai būtų jiems suteikę pranašumą, šios genties žmonės galėdavo paaukoti savo vaikus. Tai buvo gentis, kuriai buvo geriau mirti kilnia mirtimi, nei būti pavergtiems, rašo TFN.
Paslaptingoji gentis
Tai – jotvingiai, tačiau iki šiol apie juos buvo žinoma itin mažai. Istorikai nežinojo, nei kaip ši gentis pati save vadino, nei kokia kalba kalbėjo – netgi tiksliai nežinojo, iš kur jie atsikėlė.
Jotvingių pavadinimas gali būti vikingiškos kilmės, rašo TFN. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad jis gali būti kilęs iš skandinaviško vardo Jatvigra, kuris savo ruožtu siejamas su X a. Anglijos karaliaus Eadvigo vardu.
Mokslininkai taip pat labai mažai žino, kaip ši gentis rengėsi, kokie buvo jų papročiai ir kuo jie tikėjo. Žinoma tik tai, kad jotvingiai gyveno pelkių ir miškų apsuptuose piliakalniuose teritorijoje, kuri driekėsi nuo Mozūrų ežerų vakaruose iki Nemuno upės šiaurėje – ir iki Narevo upės pietuose, o gal net ir toliau.
Kai nekovodavo, jotvingiai ūkininkaudavo, žvejodavo, laikė bites, gamino keramiką ir metalinius daiktus.
Bet jei lietuviams pavyko įkurti didelę karalystę, o prūsai buvo asimiliuoti germanų, tai jotvingiai visiškai išnyko iš istorijos puslapių – 1283 m. juos galutinai sunaikino vokiečių teutonų riteriai. Jotvingių kultūra sunyko, o išgyvenusieji išsisklaidė.
Lenkijoje jų atminimą mena Suvalkų ir Augustavo Podolės regionų gyventojų pasakojimai, vietovardžiai – tokie kaip Hańcza (liet. Ančia), Wigry (liet. Vygriai, Vingriai), Wiżajny (liet. Vižainis), Szurpiły (liet. Šiurpilis) ir Szelment (liet. Šelmentas) – ir vietinės pavardės: tokios kaip Kolendo, Magalengo, Krejpcio, Skrunda, Waraksa, Możdżer ir Skinder, rašo TFN.
Toks neryškus pėdsakas tvyrojo ilgą laiką – ir mokslininkai, ieškodami prarastosios genties, vos ne vos rankiojo žinių fragmentus.
Tačiau visa tai įspūdingai pasikeitė prieš kelerius metus, kai Lenkijos policija ėmė tirti nelegalią prekybą istoriniais ginklais bei artefaktais.
Nusikaltėliai, kuriems grėsė iki dešimties metų kalėjimo, sutiko nuvežti archeologus į vietą, kurią jie apiplėšė ieškodami Pirmojo pasaulinio karo daiktų – tačiau iš tikrųjų rado daug senesnių radinių.
Tai, ką rado archeologai, pranoko drąsiausius lūkesčius. Iškasinėję vietovę netoli Suvalkuose esančio Krukuveko kaimo, jie rado jotvingių kapinyną su daugybe metalinių daiktų, kurie buvo užkasti kartu su mirusiaisiais.
Paslaptingoji gentis, apie kurią buvo žinoma tiek mažai, atgijo naujais atspalviais.
Gausūs radiniai
Ir šių atradimų vaisiai dabar jau eksponuojami parodoje „Jotvingių eldoradas“, kuri veikia Podlasės muziejuje Balstogės rotušėje.
Parodos kuratorius, Suvalkų muziejaus archeologijos skyriaus vedėjas Jerzy Siemaszko TFN sakė, kad tai yra didžiausia kada nors surengta paroda, kurioje eksponuojami jotvingių artefaktai.
Radiniai datuojami XI, XII ir XIII amžiais, o tarp jų yra ginklų, papuošalų, įrankių ir kasdienio naudojimo daiktų. Ši kolekcija vadinama didžiausia pasaulyje jotvingių memorialinių daiktų kolekcija.
Vieni iš vizualiai įspūdingiausių objektų yra specialiai sulaužyti ir sulankstyti kalavijai, kurie buvo palaidoti kartu su sudegintų karių palaikais.
„Jotvingių manymu, daiktai taip pat turėjo sielas. Kai kas nors mirdavo, kartu su juo mirdavo ir jo daiktai“, – pasakoja J.Siemaszko.
Taip pat rasta daug mažų krikščioniškų kryželių – tačiau nėra duomenų, kad jotvingiai būtų priėmę krikščionybę.
„Galbūt jie juos įsigijo per antpuolius ir naudojo kaip dekoratyvinius daiktus. Arba galėjo pridėti krikščioniškąjį Dievą prie daugybės kitų garbintų dievų“, – sako parodos kuratorius.
Mokslininkai, remdamiesi ikikrikščioniškų slavų ir kitų pagoniškų baltų tautų tikėjimais, spėja, kad jotvingiai galėjo garbinti gamtines dievybes – pavyzdžiui, medžius ir upes, taip pat tokius gamtos reiškinius kaip žaibus ir audras. Taip pat manoma, kad ateičiai spėti jie pasitelkdavo gyvates.
Kitas įdomus radinys – daugybė mažų varpelių. J.Siemaszko teigimu, mokslininkai juos ištyrė ir nustatė, kad dauguma varpelių skambėjo aukštesnius dažniu, nei gali girdėti žmogaus ausis.
„Jie galėjo būti naudojami siekiant nuo gyvenamųjų namų atbaidyti kenkėjus arba net kaip savotiškas žaislas – nes galėjo daryti poveikį naminiams gyvūnams“, – pasakoja archeologas.
J.Siemaszko teigia, kad Krukuveke rasti radiniai yra itin svarbūs dėl dviejų priežasčių. „Prieš tai mes paprasčiausiai nežinojome, ką jotvingiai darė su savo mirusiaisiais“, – aiškina jis. Tačiau tai, kad jie sudegindavo kūnus, reiškia, ir tai, kad dabar neįmanoma išgauti daug vertingos archeologinės informacijos, kurią būtų galima gauti iš skeletų – pavyzdžiui, apie genties žmonių mitybą, mirties priežastis ir DNR.
Kita priežastis yra ta, kad archeologiniai tyrimai kitose jotvingių gyvenvietėse – pavyzdžiui, Šurpilyje – nepasižymėjo tokiais gausiais radiniais.
Dar vienu dideliu laimikiu archeologams tapo tai, kad po jotvingių šioje vietoje nebegyveno jokios kitos gentys, ir vietovė pamažu virto mišku. Rezultatas – kaip archeologinė vietovė ji yra nepaliesta, neskaitant XXI a. kapų plėšikų padarytos žalos.
Genties išnykimas
Kai jotvingių genčiai atėjo paskutinioji, tai nutiko budelio kalavijo kirčio greičiu.
Nors ši gentis šimtmečius gyveno taip, kaip buvo įpratę – laisva gentine struktūra, į ginkluotas pajėgas susiburdami tik prireikus – jų kaimynai sparčiai modernėjo, rašo TFN.
„Pirmaisiais naujojo tūkstantmečio šimtmečiais kūrėsi valstybės, ir visi norėjo kuo daugiau užsigrobti, – pasakoja J.Siemaszko. Galiausiai į vakarus nuo Jotvingijos atsirado nauja jėga, su kuria drąsieji baltai nesugebėjo susidoroti: teutonų valstybė.
„Teutonų riteriai daug kartų puolė, išnaikindami ne tik karius, bet ir ištisus kaimus bei miestus“, – dėsto archeologas. Tuo metu teutonai turėjo stipriausią kariuomenę Europoje, ir 1283 m. išsiruošė į fatališką kryžiaus žygį – kuris, deja, padarė galą jotvingiams, kaip jėgai regione.
Teutonai apgulė vieną svarbiausių jotvingių tvirtovių – ir dėl kelių karių išdavystės ją užėmė. Daug jotvingių buvo išžudyta, o kiti iškeldinti į kitas vietoves. Per vėlesnius šimtmečius likę genties atstovai prarado savo kultūrinį ir kalbinį savitumą ir buvo asimiliuoti aplinkinių kultūrų.
Remiantis 1860 m. Gardino srityje atlikto gyventojų surašymo duomenimis, XIX a. pabaigoje, jotvingiais save įvardijo 30 000 žmonių – nors jie ir nemokėjo savo protėvių kalbos. O po XX a. pasaulinių karų jotvingių tautinė tapatybė praktiškai išnyko.
Tačiau keli asmenys vis dar teigia esantys jų palikuonys. „Pažįstu žmogų, kuris sako, kad yra jotvingis“, – sako J.Siemaszko. Tad išnykusi gentis išlieka istorikų ir istorijos entuziastų atmintyje.
Šiandien daugybė žmonių iš Lenkijos, Baltarusijos ir Lietuvos rengia istorines rekonstrukcijas, susijusias su jotvingiais.
Parodą Balstogės miesto rotušėje galima apžiūrėti iki 2022 m. sausio 31 d.
Parengta pagal „The First News“ ir Lenkijos Suvalkų muziejaus informaciją.
