Kėdainiuose rasta saga priminė sumažėjusį pasaulį

Žeme, kalkėmis ir degėsiais aplipusią sagą archeologai atkasė Kėdainiuose, Kranto 2-osios gatvės, jungiančios Didžiąją Rinką ir Paeismilgio gatvę, 11-ajame sklype, kai jo savininkas ištuštėjusio kiemo vietoje panoro pasistatyti priestatą.

Kadangi sklypas – senamiestyje, archeologai turėjo ištyrinėti būsimos statybos vietą. Atkasę apie pusmetrį žemės, jie aptiko sudegusio namo griuvenas, o jose – graikinio riešuto dydžio kietą žemių gniužulą.

Kada sudegė namas, jau buvo žinoma, – per 1914 metų balandžio 30 dieną Kėdainiuose įsiplieskusi gaisrą, iki pamatų sunaikinusį didžiąją dalį pastatų Paeismilgio gatvėje, Nevėžio pakrantėje ir Didžiojoje Rinkoje. Na, o išsiaiškinti, kas tūno gniužulo viduje, buvo tolygu detektyvui.

Beveik savaitę kietos apnašos skalpeliu buvo kruopščiai gremžiamos po didinamuoju stiklu. Nugremžus jas ir atsargiai nuvalius purų korozijos sluoksnį, tapo aišku, kad tai plonu sidabro sluoksniu padengta varinė saga su iškiliu ženklu ir užrašu aplink kilpelę.

Tolesnis jos valymas buvo ilgas ir sudėtingas: naudoti specialūs organiniai tirpikliai, atsargiai valomi trapūs sidabro likučiai, paviršiai padengiami apsauginiu vaško sluoksniu. Keletą dienų teko naršyti katalogus: ieškoti informacijos, kokio apdaro toji saga, kas ir kur ją pagamino.

Atsakymą pasufleravo ant išgaubto paviršiaus štampu padarytas iškilus dviejų stilizuotų trimitų ir tarp jų – dviejų stilizuotų žaibo strėlių ženklas.

Juo cariniais laikais buvo paženklinti telegrafo tarnautojų mundurai. Įgaubtoje sagos pusėje aplink kilpelę iškilus kirilicos užrašas „БР ВУНДЕРЪ. ПЕТЕРБУРГЪ“ (rus. BR. Vunderiai. Peterburgas) skelbia, kad ji pagaminta garsiame brolių Vunderių sagų ir medalių fabrike, 1875–1917 metais veikusiame Sankt Peterburge.

Telegrafo atsiradimas XVIII a. pabaigoje buvo neeilinis įvykis Europoje, o nuo XIX a. vidurio – ir pasaulyje. Jo dėka pasaulis sumažėjo, mat telegrafas sujungė žemynus, padėjo žmonėms geriau bendrauti, dalintis informacija, kurti naujas tarptautines kompanijas, tobulinti karo metodus.

Nuo šimtmečiu vėliau atsiradusio telefono ir šiuolaikinio kompiuterio telegrafas skyrėsi tuo, kad buvo neasmeniškas daiktas ir ne namams skirtas prietaisas. Jį įsirengdavo valstybinės įstaigos, verslo įmonės, laikraščių leidėjai. Buvo ir vienas kitas pasiturintis žmogus, turėjęs įrenginį savo namuose.

Norėdamas kam nors išsiųsti žinią ar sveikinimą, žmogus eidavo į paštą. Jis padiktuodavo tekstą telegrafo darbuotojui, o šis žinią aparatu išsiusdavo nurodytu adresu. Kitame laido gale toks pat aparatas žinią užrašydavo ant siauros juostelės, darbuotojas tą juostelę sukarpydavo ir suklijuodavo ant popieriaus lapo arba atvirutės, laukdavo, kol adresatas ateis jos pasiimti, arba laiškininkas įmesdavo į pašto dėžutę.

Sukurti telegrafą XVIII a. pradžioje bandė britai, bet juos aplenkė prancūzai, kurie tai padarė per 1789–1799 metais vykusią didžiąją Prancūzijos revoliuciją. 1789 metų liepos 14 dieną šturmuodami tironijos ir absoliutizmo simboliu laikytą Bastilijos kalėjimą Paryžiuje, prancūzai suprato, kad derinti savo ir sąjungininkų veiksmų jie negali dėl prasto tarpusavio bendravimo.

Kurti tautos poreikius tenkinančią ryšių sistemą ėmėsi mažai kam žinomas Claude Chappe, domėjęsis fizika ir teleskopais. 1792 metais jis sukūrė optinį telegrafą ir žinią juo iš Paryžiaus pasiuntė į šalies šiaurėje esantį Lilio miestą.

Žinia tarp miestų sklido per kelyje įrengtus 22 bokštus, pastatytus vienas nuo kito 5–10 kilometrų atstumu. Bokštų viršuje buvo įrengti semaforai, kuriuos teleskopais stebėdavo operatoriai. Semafore abėcėlės raidėmis parašytą žinią jie per 2 minutes perduodavo kitam bokštui

Prancūzo sukurtas optinis telegrafas tapo populiarus ir po keliolikos metų išplito po visą Europos žemyną bei britų salyną.

Britai savo nuolatiniams konkurentams ir nelabai mėgstamiems prancūzams atsilygino su kaupu. Jie optinio telegrafo bokštus pastatė ne prie kelio, o greta pirmojo viešojo geležinkelio, kuris 1830 metais sujungė Mančesterio ir Liverpulio miestus.

Britų patobulintas telegrafas buvo revoliucinis įvykis, leidęs žmonėms gauti informaciją važiuojant traukiniais, reguliuoti geležinkelio eismą, pranešti apie traukinių atvykimą.

1832 metais Londono Hammersmitho prekybos centre pradėjo veikti elektromagnetinis telegrafas. Aparatą sukūrė fizikas Francis Ronalds, išbandęs jį savo sode, o vėliau ir minėtame prekybos centre. Praėjus 16 metų nuo aparato sukūrimo, Jungtinėje Karalystėje buvo įkurtas nacionalinis telegrafo tinklas, kurį 1851 metais britai susiejo su Europos žemynu. F.Ronaldsui karalius Viljamas IV už patobulintą ryšį suteikė sero titulą, o karalienė Viktorija pakėlė jį į riterius.

Patobulintą elektromagnetinį telegrafą 1837 metais užpatentavo Niujorko universiteto menų profesorius Samuelis Morse'as. Jo sukurtam aparatui pakako vieno laido, žinią ant slenkančios popieriaus juostelės taškais ir brūkšneliais rašė pakildama ir nusileisdama aparato adata. S.Morse'as telegrafu 1848 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo perduoti prezidento rinkimų rezultatai, o 1851 metais jo telegrafas ir sukurta informacinė kodavimo sistema, vadinamoji Morzės abėcėlė, tapo tarptautiniu standartu. Pranešimus daugiau nei 27 tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu telegrafas perdavinėjo ne tik sausuma, bet per jūras ir vandenynus nutiestais kabeliais.

Iš žaibo greičiu perduodamų pranešimų daugiausia naudos turėjo laikraščių leidėjai. Praėjus vos ketveriems metams nuo S.Morse'o telegrafo sukūrimo, šeši Jungtinių Amerikos Valstijų laikraščiai ėmė juo keistis informacija ir įkūrė pirmąją šiuolaikinę pasaulio naujienų agentūrą „The Associated Press“.

Lietuvoje telegrafas pradėjo veikti 1839 metais, nutiesus tuo metu ilgiausią pasaulyje 1200 kilometrų optinio telegrafo liniją Sankt Peterburgo–Varšuvos kelyje. Lietuvos teritorijoje šis kelias ėjo per Zarasus, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Kalvariją.

Nuo 1860 metų telegrafo linijos Lietuvos teritorijoje ėjo ne tik keliais, bet ir geležinkeliais. Telegrafo tiesimo prie geležinkelių 1851 metais ėmėsi carinė Rusijos valdžia, nutarusi tiesti geležinkelį iš Sankt Peterburgo į Varšuvą per Vilnių, Gardiną, Balstogę. Prie jo buvo pastatytos ir pašto stotys, kuriose veikė telegrafas.

1861 metais Sankt Peterburgo–Varšuvos telegrafo liniją pratęsus Vilniaus– Kauno–Virbalio geležinkelio ašaka, carinės Rusijos okupuota Lietuva įsijungė į Vakarų Europos telegrafo tinklą.

Telegrafą turėjo ir 1869–1871 metais Kėdainių prieigose pastatyta mūrinė geležinkelio stotis. Ji buvo viena iš tarpinių stočių, stovėjusių prie Liepojos–Romnų geležinkelio. Šis 1200 kilometrų ilgio geležinkelis siejo vienintelį carinės imperijos neužšąlantį Liepojos uostą su Ukrainos Romnų miestu. Iš jo per Liepojos uostą buvo gabenami Europos rinkose paklausūs javai, kitos eksportinės prekės. Geležinkelis pakėlė ir Kėdainių ekonomiką, o telegrafas sujungė juos su tolimais carinės Rusijos miestais.

Kėdainių geležinkelio stoties telegrafo linijos atšaka buvo nutiesta į Kalnaberžės dvaro sodybą. Tai buvo padaryta 1906 metais, kai sodybos savininkas Piotras Stolypinas buvo paskirtas carinės Rusijos premjeru. Iš Kalnaberžės jis valdė carinę imperiją vieną didžiausių pasaulyje. Vasara atostogaudamas su šeima, nurodymus premjeras ministrų kabinetui siuntinėjo telegrafu.

1913-aisiais, kurie laikomi carinės Rusijos ekonomikos aukščiausio pakilimo metais, Lietuvos teritorijoje veikė per 300 telegrafo stočių, o vien Kauno gubernijoje, kuriai priklausė ir Kėdainiai, per metus buvo priimta ir išsiusta daugiau negu pusė milijono telegramų.

Vietoj ligoninės paštas Istorinės žinios apie Kėdainių mieste veikusį paštą ir telegrafą siekia pačią XX a. pradžią.

Paštas 1900 metais įsikūrė Didžiojoje gatvėje stovėjusiame dviejų aukštų mūriniame name, kurį išnuomojo sulenkėjęs italų kilmės dvarininkas Stanislovas Kognovickis.

Iš šio namo į Stoties gatvę (dabar J. Basanavičiaus) buvo ką tik išsikėlusi ligoninė, kuriai ant aukštos Nevėžio terasos Kėdainių dvaro savininkė Viktorija Totleben specialiai pastatydino raudonų plytų pastatą, dabar vadinamosios darbo biržos kaimynystėje stovintį tuščią ir apleistą.

Naujų St. Kognovickio namo nuomininkų siunčiamos žinios sklido telegrafo linija, nutiesta palei senąjį Kauno–Sankt Peterburgo pašto kelią. Nuo XIX a. pradžios šis kelias iš Kauno į Sankt Peterburgą ėjo per Vilijampolę, Babtus, Labūnavą, Kėdainius, Dotnuvą, Radviliškį, Šiaulius, Mintaują, Rygą, Pskovą.

Kėdainiuose jis ėjo Kauno gatve, erdviu Nevėžio tiltu, Didžiąja gatve ir dalimi Stoties gatvės. Nuo pastarosios kelias suko į vakarus, dabartine Dotnuvos gatve vedė į Dotnuvą, o iš jos – į Radviliškį, Šiaulius.

Paštas ir telegrafas St. Kognovickio name veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Jo metu Kėdainiuose šeimininkavę naciai sunaikino ryšių infrastruktūrą, o besitraukdami 1944 metų liepos pabaigoje susprogdino ir patį paštą. Dabar toje vietoje yra „Norfos“ prekybos centras.

Po Antrojo pasaulinio karo paštas ir telegrafas įsikūrė tuometinės Tarybinės Armijos (dabar J. Basanavičiaus) gatvės prieigose atstatytame buvusios miesto autobusų stoties pastate. Jame telegrafas veikė iki 1991 metų pabaigos – tol, kol Lietuvoje nepradėjo veikti internetas.

Pastarojo gimimo diena Lietuvoje laikoma 1991 metų spalio 10-oji. Tą dieną ant Seimo stogo sumontuota palydovinio ryšio stotis paleido signalą, kuris, pasiekęs Norvegijos sostinę Oslą, Lietuvą prijungė prie pasaulinio kompiuterių tinklo.

1992 metais sukūrus unikalų lietuvišką internetinį adresą .lt, vartotojai galėjo pasiekti bet kurią internetinę svetainę.

Paskutinis pasaulyje telegrafas užgeso 2013 metų liepos 14-ąją Indijoje. Daugiau kaip du šimtmečius pasaulyje karaliavusi ryšio priemonė paliko didelę istoriją ir nostalgiškus prisiminimus. Šiandien pamatyti telegrafą, sužinoti, kaip jis veikia, galima dviejuose Lietuvos muziejuose: Ryšių istorijos muziejuje Kaune ir Telefonijos muziejuje Šiauliuose.