1. Moterų tarpusavio santykiai nebūtinai buvo laikomi seksu. Nors Europos viduramžių šaltiniuose požiūris į vienalyčius moterų lytinius santykius nėra vienareikšmis, akivaizdu, kad ne visada manyta, jog tokie santykiai buvo būtent seksualinio pobūdžio. Kadangi viduramžiais bet kokio lytinio akto supratime buvo akcentuojamas varpos vaidmuo ir įsiskverbimas, vienintelis lytinės veiklos tarp moterų aspektas, kuris nuosekliai buvo laikomas seksu, buvo tada, kai įsiskverbimo tikslais buvo naudojamas falo imitatorius.
Kitos moterų lytinių santykių rūšys kartais buvo laikomos nemaloniomis, juokingomis ar net nuodėmingomis, tačiau už jas moterys retai buvo persekiojamos. Kita vertus, vyrai neturėjo privilegijos mėgautis jokia teisėta tarpusavio veiksmų forma. Vyrų padėtį dar labiau komplikavo tai, kad egzistavo labai griežta taisyklė, kur galėjo vykti ejakuliacija – vienintelė priimtina vieta buvo makštis, priklausiusi žmonai, ir tik reprodukciniais tikslais.
2. Moterų orgazmas buvo itin vertinamas. Viduramžių seksualinės normos, pagrįstos idėja, kad vienintelis teisingas sekso tikslas yra dauginimasis, ir tikėjimu, kad sėkmingas pastojimas gali įvykti tik tada, kai abu partneriai patiria orgazmą, iš tikrųjų reikalavo, kad moteris kiekvieną kartą patirtų orgazmą. Žinoma, yra ir tamsiesiems laikams būdingas kabliukas: bet koks seksualinis malonumas, išskyrus pačią kulminaciją, buvo labai nepageidaujamas, vienintelė priimtina poza buvo misionieriaus, partneriai turėjo būti visiškai apsirengę, bučiavimasis buvo laikomas nederamu, o apie preliudiją negalėjo būti nė kalbos – ir tai tik keletas viduramžių apribojimų, kurie buvo taikomi santuokinėms pareigoms. Taigi, jei būtumėte pamaldi viduramžių žmona, neabejotina, kad norint pasiekti orgazmą, jums būtų prireikę nemažai sėkmės.
3. Svetimauti buvo įmanoma net ir neturint jokio kontakto su kitu asmeniu. Žinoma, jei buvote moteris ir priklausomai nuo to, kur gyvenote. Bizantijos moterys buvo kaltinamos neištikimybe, jei praleisdavo naktį ne vyro ar tėvų namuose, o slaviškose Pietų Europos dalyse neištikimybei įrodyti pakakdavo net apsilankymo kai kuriuose viešuose renginiuose – pavyzdžiui, tam tikrose šventėse.
Tikėtina, kad vyrams tokių apribojimų nebuvo, tačiau, kaip bebūtų keista, už svetimavimą jie dažnai būdavo baudžiami dar griežčiau nei moterys. Tai, žinoma, buvo daroma ne siekiant subalansuoti teisinį lyčių traktavimą, o dėl paties teisinio požiūrio į santuoką, pagal kurį moteris dažniausiai buvo laikoma vyro nuosavybe. Todėl bet kokia neištikimybė buvo laikoma sunkiu vieno vyro nusikaltimu prieš kito vyro nuosavybę.
4. Buvo pilkųjų zonų, kuriose nesantuokiniai lytiniai santykiai buvo toleruojami. Taip, net pamaldumas itin seksualiai susijaudinusiems žmonėms nesutrukdydavo užsiimti nesantuokiniu seksu. Paprastiems žmonėms moters nekaltybė nebuvo laikoma svarbia santuokos sąlyga – priešingai nei aristokratijai. Dėl to viduriniuose ir žemesniuose visuomenės sluoksniuose susiklostė laisvesnė atmosfera, kurioje klestėjo pasimatymų kultūra ir paauglių seksas.
Jei ir vyras, ir moteris būdavo nesusituokę, toks aktas būdavo vadinamas „paprastu ištvirkavimu“, o tai reiškė, kad tai nėra didelė problema. Nors tokie santykiai nebuvo visiškai legalūs, jie buvo plačiai paplitę, dažnai visiškai toleruojami, o jei ir buvo teisiškai sankcionuoti, už juos buvo tik baudžiama.
Nenuostabu, kad tokia bauda buvo skiriama tik moterims – ir nėra jokių požymių, kad kada nors egzistavo vyriškas šios baudos atitikmuo. Kilmingieji labiau vertino moterų nekaltybę, nes ji dažnai buvo svarbi santuokos sąlyga – tačiau jiems nebuvo svetima ir nesantuokinė veikla, nepriklausomai nuo lyties.
Vyriški romanai, žinoma, buvo labiau toleruojami, todėl vyrai, net ir dvasininkai, dažnai turėdavo sugulovių. Tačiau kai kurie šaltiniai rodo, kad moterys taip pat nevengdavo pasilinksminti. Andreasas Capellanusas savo knygoje „The Art of Courlty Love“ aprašo moterį, kuri atsisakė turėti lytinių santykių su buvusiu mylimuoju, kai ištekėjo už kito vyro. Įdomu tai, kad ji peikiama ne už ikivedybinę veiklą, o už tai, kad vėliau apleido savo buvusį meilužį. Taip pat buvo pateiktas paaiškinimas:
„Vėlesnis santuokinės sąjungos sudarymas tinkamai nepanaikina ankstyvosios meilės, išskyrus tuos atvejus, kai moteris visiškai atsisako meilės ir yra pasiryžusi jokiu būdu daugiau nemylėti“.
5. Egzistavo sekso kultai ir kapinių orgijos. Manoma, kad dėl kai kuriose Europos dalyse paplitusios katarų erezijos į nesantuokinį seksą kai kur buvo žiūrima labai laisvai.
Iš tiesų, svetimavimą jie neva laikė niekuo nesiskiriančiu nuo santuokinio sekso, jei tik moteris nepastodavo ir tai neapsunkidavo situacijos. Toks požiūris yra gana liberalus net ir pagal dabartinius standartus.
Ypatingomis aplinkybėmis seksualinį elgesį reguliuojančios socialinės normos visiškai sugriūdavo. Viena tokių aplinkybių buvo buboninio maro, dar vadinamo „Juodąja mirtimi“, protrūkiai, dėl kurių Eurazijoje mirė nuo 75 iki 200 milijonų žmonių, o tai sudarė iki 60 proc. visų Europos gyventojų. Aplinkoje, kurioje, regis, artėjo pasaulio pabaiga, žmonės pasidavė patiems įvairiausiems troškimams.
Savaime suprantama, kad keisčiausias dalykas tuo metu buvo kapinių orgijos. Nepaisydami mirties visagalybės, marą išgyvenę žmonės taip gausiai užsiėmė masiniu grupiniu seksu kapinėse, kad dvasininkai, siekdami apriboti šią praktiką, oficialiai grasino ekskomunika (atskyrimu nuo bažnyčios).
Parengta pagal „Volonte“.
