I a. senovės graikai kramtė mastiką – mastikinių pistacijų dervą. Centrinėje Amerikoje majai – čiklę. Ši natūrali guma buvo gaunama iš paprastųjų kukmedžių sakų, kurie vėliau tapo svarbiausiu kramtomosios gumos komponentu. 1869 m. ištremtas iš Meksikos generolas Antonio Lopezas de Santa Anna pasamdė niujorkietį Thomą Adamsą sukurti naują pramoninės gumos rūšį, kurios pagrindas būtų čiklė. Nors išradėjo pastangos nuėjo perniek, Th.Adamsas iš naujo atrado tai, ką majai žinojo daugiau nei 1000 metų.
Naujoji kramtomoji guma buvo pavadinta „Adams New York No.1“ ir greitai išpopuliarėjo. Tačiau didžiausia sėkmė aplankė amerikietį Williamą Wrigley, kuris 1892 m. pradėjo gaminti gumą „Wrigley’s Spearmint“, o po metų – „Wrigley’s Juicy Fruit“. Šios kramtomosios gumos rūšys iki šių dienų išlieka pardavimų lyderio pozicijose. W.Wrigley pirmąkart sumaišė gumą su milteliniu cukrumi, įdėjo mėtų, vaisinių priedų ir sukūrė kramtomosios gumos formas – rutuliukus, lazdeles, juosteles.
1928 m. buhalteris Walteris Diemeris išrado burbulinę kramtomąją gumą.
Šis nieko apie chemiją nenutuokiantis amerikietis tuo metu turėjo tiktai vienos spalvos maistinių dažų, tad tradicinė „Dubble Bubble“ guma yra rausvos spalvos. Po dešimties metų JAV buvo įkurta „Topps Company“, populiarumą pelniusi tuo, kad kitoje gumos popierėlio pusėje pradėjo spausdinti komiksus.
Pirmoji originali kramtomoji guma Sovietų Sąjungoje buvo pagaminta 1968-aisiais Estijoje, Talino konditerijos fabrike „Kalev“.
Bet ji nedelsiant buvo uždrausta – gumos kramtymas pripažintas kenksmingu ir dar propaguojančiu kapitalistinį gyvenimo būdą.
Gamyba atnaujinta 1979 m., rengiantis 1980-ųjų Maskvos olimpiadai. Tuomet sovietai nupirko keturias gumos gaminimo linijas: pirmoji atiteko Maskvos fabrikui „Rot Front“, antroji nukeliavo į Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), trečioji – į Jerevaną, ketvirtoji – į Taliną. Estiškoji guma greitai užėmė pusę SSRS rinkos.
Į Lietuvą kramtomosios gumos didesniais kiekiais pradėta įvežti apie 1970-uosius iš Lenkijos ir pardavinėti turguose. Populiariausias buvo 60 kapeikų kainavęs olandiškos kramtomosios gumos „Donald“ gabaliukas, perpus pigesnė buvo lenkiška guma „Bolek i Liolek“. Vaikai ir vieną, ir kitą labai pamėgo, nes išvyniojus laukdavo ypač svarbi pirkinio dalis – trumpas komiksas. 1977 m. pradėta gaminti dviejų rūšių lietuviška kramtomoji guma – įprasto ir mėtų skonio. Ant pakuotės popierėlio buvo vaikams skirto žurnalo „Genys“ komikso herojus Paršiukas Čiukas.
