Skėčiais nuo saulės vergai dengdavo Egipto faraonus. Auksinis skėtis buvo Birmos karaliaus simbolis. Skėčiai pavaizduoti ir ant puikiųjų graikiškų vazų.
Sunku net įsivaizduoti senovės Romos patricijų be skėčio kepinant kaitriai saulei.
Panaudoti skėtį apsisaugoti nuo lietaus pirmieji sugalvojo kinai. Ligi tol tai buvo popieriniai gaubtai, sutvirtinti mediniais arba bambukiniais rėmais. Bet kažkam į galvą šovė mintis popierių išvaškuoti ir nulakuoti. Toks skėtis jau puikiai saugojo nuo lietaus.
Europoje skėčiai pasirodė XVI a. pabaigoje. Pirmiausia paplito Portugalijoje, o netrukus pasklido ir po visą žemyną.
Tiesa, tuometėje Europoje skėčiai iš pradžių buvo laikomi išimtinai moterišku atributu. Vyrai buvo linkę nuo lietaus gintis ilgais apsiaustais, o nuo saulės spindulių – skrybėlėmis.
Bet 1756 m. Londono gatvėse pasirodė ir pirmasis džentelmenas, išdidžiai nešantis impregnuotą drobinį skėtį. Tai buvo iš Persijos grįžęs ir ten skėčio nauda įsitikinęs keliautojas ir rašytojas Jonas Hanway. Nors iš jo šaipytasi, netruko atsirasti ir sekėjų – anuomečių dendžių. Skėtis jų rankose ne tik atrodė ekstravagantiškai, bet ir buvo praktiškas – saugojo peruką ir nupudruotą veidą.
To laiko damos nepasitenkino primityvia skėčio konstrukcija. XVIII a. buvo išrastas sulenkiamas stiebas, dėl to ne tik sutrumpėjo kotas, bet ir atsirado galimybė valdyti skėčio stogelį. Apie 1800 m. „parasolka“ ir lietsargis galutinai pasidalijo funkcijas – skėtis nuo saulės tapo madingu aksesuaru, o lietsargis pavirto pripažinta apsauga nuo lietaus.
Pirmieji europietiški skėčiai buvo gaminami iš medienos ir banginių ūsų, aptempiami alpakų kailiu arba alyvoje impregnuotu brezentu. Puošnios lenktos rankenos gamintos iš kietos medienos arba kaulo. 1830 m. Londone buvo atidaryta pirmoji skėčių parduotuvė, beje, veikianti iki šiol.
1852 m. Samuelis Foxas išrado ir patentavo plieninę skėčio konstrukciją, o netrukus pradėta gaminti kompaktiškus suskleidžiamus skėčius. Bemaž po šimtmečio pasirodė ir pirmieji teleskopo konstrukcijos sustumiami lietsargiai – jie lengvai tilpo moters rankinėje.
Čia Lietuva, čia lietūs lyja. Čia be skėčio neišsiversi. Bet tikrų žinių, kas pirmasis ir kada jį išskleidė mūsų krašte, nėra. Tos kilmingos damos, kurias matome su skėčiais XIX a. pabaigos ar XX a. pradžios fotografijose, tikrai nebuvo pirmosios. Žymiam kalbininkui Jonui Jablonskiui svetimybei „parasolka“ net teko sugalvoti lietuvišką atitikmenį – skėtis arba lietsargis.
