Skausmo malšinimo būdų ieškota nuo gilios senovės. Dažniausiai to buvo siekiama pacientui nuleidžiant kraują, užspaudžiant miego arteriją, galūnės nervus, girdant alkoholiu, apsvaiginant narkotinėmis medžiagomis arba net prieš operaciją smogiant per galvą. Dažnas chirurgas ligonį tvirtai pririšdavo ir liepdavo kentėti. Buvo manoma, kad žmogus stiprų skausmą gali ištverti ne ilgiau kaip 5 minutes, tad operacijos būdavo žaibiškos.
Skausmo sukeltas šokas neretai niekais paversdavo net ir tobulai atliktą operaciją, tad nesiliauta ieškoti būdų jam malšinti.
1844 m. amerikiečių dantų gydytojas Horace’as Wellsas išbandė ir aprašė linksminamųjų dujų (azoto suboksido) savybę slopinti skausmą. Kitas amerikietis Williamas Mortonas „migdė“ žuveles, kirmėles ir paukščius. Bet narkotizuojančios dujos kėlė ir rimtą problemą: reikėjo rasti tinkamą jų dozę. Jeigu ji būdavo per didelė, pacientas mirdavo, jei per maža – pernelyg greitai atsibusdavo.
Galiausiai W.Mortonas sukūrė stiklo kolbą, kurioje buvo eteriu sumirkyta kempinė. Kolba turėjo dvi kiaurymes: viena – įkvėpti, kita – iškvėpti. Už burnos kandiklio buvo žalvarinis vamzdelis su dviem pakeliamais odos vožtuvais.
Jie reguliavo paciento kvėpavimą. Pacientas įkvėpdamas gaudavo ir nuolatinės koncentracijos eterio bei oro mišinio iš kolbos.
1846 m. spalio 16-ąją W.Mortonas pirmą kartą viešai išbandė savo „eterinį rutulį“ traukdamas pacientui dantį. Vėliau be skausmo išoperavo auglį kakle.
Tačiau eterio trūkumas – gebėjimas sprogti, todėl ieškota ir kitų inhaliacinių nuskausminamųjų. 1847 m. škotų gydytojas Jamesas Y.Simpsonas, pats išmėginęs chloroformo poveikį, pradėjo jį naudoti gimdymo skausmams mažinti. Pirmoji tokiu būdu gimusi mergaitė buvo pakrikštyta Anestezijos vardu (gr. anaisthetos – nejautrus).
Dar 1617 m. anglų rašytojas ir keliautojas Walteris Raleigh Pietų Amerikoje pastebėjo, kad indėnų strėlių kliudyti gyvūnai krisdavo it užmušti: čiabuviai strėles mirkė kurarės nuoduose, pagamintuose iš kelių rūšių augalų. Užteko vos porą šio skysčio lašų užlašinti ant įpjautos odos, kad smalsumo vedamas W.Raleigh kuriam laikui netektų sąmonės.
Anglų farmakologas Henry Dale’as 1936 m. gavo Nobelio premiją įrodęs, kad kurarė paralyžiuoja raumenis slopindama nervų impulsų perdavimą.
Praėjus vos 4 mėnesiams po eterio narkozės atradimo, 1847-ųjų pradžioje, chirurgai A.Adomavičius ir L.Liachovičius šį būdą pritaikė per operaciją Vilniuje.
