Archeologai unikalius palaidojimus aptiko vykdydami kasinėjimus prieš numatomas statybas Kluže-Napokoje, istorinėje Transilvanijos sostinėje. Nors archeologai tiksliai nežino, kas buvo urnose, tikėtina, kad jose buvo laikomi valgiai ar gėrimai – iš esmės maistas, kurį mirusieji galėtų suvartoti perėję į kitą pasaulį.
Daugiau nei 930 kvadratinių metrų ploto radimvietę, kuriame yra daug kapų, sudaro dvi skirtingos gyvenvietės: viena iš neolito arba naujojo akmens amžiaus laikų, maždaug 6000 metų senumo – ir vėlesnė keltų gyvenvietė, įkurta prieš 2200 metų.
Tolesnė analizė atskleis palaidotųjų lytis, taip pat jų amžių ir ar jie sirgo kokiomis nors ligomis.
„Jų istorija turi būti papasakota, atskleista per tokius kasinėjimus, – Rumunijos naujienų svetainei gherlaininfo.ro sakė Nacionalinio Transilvanijos istorijos muziejaus archeologas Paulas Pupeză, padėjęs iškasti palaikus. – Sužinoję daugiau apie juos, sužinosime daugiau apie save. Esame pirmieji, kurie po tūkstančių metų paims į rankas šiuos fragmentus“.
Mokslininkai pastebėjo, kad neolito gyvenvietė buvo ganėtinai įmantri. Pavyzdžiui, tyrėjai aptiko medinių sienų pėdsakus, kurias akmens amžiaus gyventojai naudojo savo namams sutvirtinti – o turtingesni asmenys turėjo pasistatę daugiau įtvirtinimų. Archeologai taip pat atkasė maisto laikymo duobę, kuri vėliau tapo sąvartynu.
Tuo tarpu keltai toje vietoje laikėsi kitokių laidojimo papročių. Šiais laikais keltų istorija populiariojoje kultūroje daugiausia žinoma iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir Airijos, tačiau jų gentys senovėje buvo paplitusios visoje Europoje, užimdamos žemes, esančias toli į rytus iki šių dienų Turkijos. Transilvanijoje keltai nepaliko skeletų. Užuot laidojusios savo mirusiuosius, keltų gentys juos degindavo ir pelenus dėdavo į dideles urnas. Tada urnos būdavo užkasamos žemėje kartu su aukomis – tokiomis kaip įvairūs geležies dirbiniai.
Maisto aukos buvo paplitusios tarp senovės tautų, ir kaip Lrytas.lt rašė anksčiau, radiniai rodo, kad net kai kurie iš rituališkai paaukotų žmonių prieš aukojimą buvo maitinami specialiai paruoštu paskutiniuoju patiekalu. Vadinamasis „Tollundo žmogus“, kurio kūnas buvo rastas išlikęs Danijos pelkėje nuo 400 m. pr.m.e., prieš jį rituališkai pakariant valgė specialiai paruoštą košę ir žuvį.
Parengta pagal „Live Science“.
