Rytuose – Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje – nuo II a. prieš mūsų erą maistas buvo ruošiamas ant molinių krosnelių-viryklių. Maždaug nuo mūsų eros III a. Japonijoje naudoti tradiciniai kiaušinio formos keraminiai indai-viryklės, vadinamieji kamado.
Europoje iki pat XVIII a. maistas dažniausiai buvo gaminamas ant atvirų ugniaviečių, įrengtų ant grindų arba žemų mūrinių konstrukcijų. Atvira ugnis kėlė gaisro pavojų, dūmijo patalpas, o jos karštis patalpoje išsisklaidydavo – buvo naudojamas gana neefektyviai.
Tad ilgainiui ir Europoje imta mūryti krosnies tipo virykles – paprastai neaukštas, pailgas, dengtas ketaus plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti.
1742 m. amerikietis Benjaminas Franklinas išrado malkomis kūrenamą ketaus krosnelę, bet ji buvo skirta patalpoms šildyti, ne maistui gaminti. Lūžis įvyko, kai 1826 m. anglas Jamesas Sharpas patentavo dujinę viryklę, o 1836 m. atidarė dujinių viryklių fabriką. Ši technikos naujovė buvo demonstruojama 1851 m. pasaulinėje parodoje Londone, bet plačiau paplito tik 9-ojo dešimtmečio pradžioje, plečiantis dujotiekių tinklui.
1883 m. rugpjūčio 29-ąją viename Kanados viešbučių Thomas Ahernas pirmą kartą publikai pristatė elektrinę viryklę. Šis išradimas kelią skynėsi pamažu – viryklė kaito lėtai, be to, daugelyje namų tuo metu dar nebuvo elektros.
Tik XX a. 4-ajame dešimtmetyje elektrinės viryklės pamažu ėmė keisti dujines. Iš pradžių ir elektrinės buvo gaminamos su ketaus kaitvietėmis. 8-ojo dešimtmečio pradžioje atsirado viryklių su stiklo keramikos kaitlente. Stiklo keramika gaminama iš nedužaus ir karščiui atsparaus stiklo, kuris kaista tik tose vietose, kuriose įrengti kaitinimo elementai. Visas kitas paviršius lieka šaltas.
Lietuvoje nuo XIX a. vidurio maistui gaminti naudotos mūrinės krosnys – vadinamosios plytos.
Dujinės viryklės paplito XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje nutiesus pirmąjį dujotiekį, kai dujos galėjo pasiekti daugelį miesto būstų.
Nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvoje naudotos sovietinės elektrinės viryklės buvo gana griozdiškos ir ne itin dailaus dizaino.
Naujas virtuvinės technikos žodis – indukcinės viryklės. Tokios viryklės paviršius tiesiogiai nešildomas – po kaitviete įrengtos indukcinės ritės sukuria elektromagnetinį lauką. Šis laukas labai efektyviai ir greitai kaitina metalinių indų dugną, kartu šildo ir puodo turinį.
