Stalinui įsitvirtinus valdžioje ir pradėjus nuoseklų savo kulto formavimą, neišvengiamai teko falsifikuoti neseną istoriją – o tikroji, dokumentais paremta, istorija, tapo visiškai nepageidautina.
Ir problema ne tik tai, kad iš revoliucijos analų vieną po kitos tekdavo išbraukti staiga „tautos priešais“ tapusių ir dėl to neminėtinų bolševikų pavardes: paties vado praeitį irgi derėjo perrašyti – ir šiam procesui Stalinas vadovavo ypatingai atidžiai.
Stalino kritikai spėjo, kad jis baiminosi savo paties tamsios praeities atskleidimo, todėl istorija jo įsakymu būdavo revizuojama, o archyvai – valomi ir šalinami. Toks požiūris buvo labai plačiai paplitęs tarp emigrantų ir rėmėsi gandais, kad Stalinas buvo ochrankos (Rusijos imperijos Vidaus reikalų ministerijos policijos departamento padaliniai, užsiiminėję politiniu saugumu) agentas ir kriminalinis nusikaltėlis.
Tačiau iš tiesų šie gandai vargu ar kada nors buvo pagrįsti dokumentais – o tuo, kad SSRS buvo atliktas policijos archyvų valymas, neabejojo emigravę autoriai, negalėję prie jų prieiti – tačiau jokiu būdu ne šiuos fondus saugoję ir lig šiol saugantys archyvų darbuotojai.
Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio partijos istorijos literatūrai būdinga įdomi tendencija. Iš pasakojimų apie revoliucionierius pogrindininkus pamažu pranyksta įvairūs siužetai: detalūs kovotojų-sprogdintojų žygių aprašymai, turto nusavinimai, streiklaužių, išdavikų ir policijos agentų nužudymai, pasikėsinimai ir teroristiniai aktai, ginklų gabenimas ir taip toliau – tai, kuo taip mėgavosi trečiojo dešimtmečio partijos metraštininkai ir ko netrūko iki pat 1941 metų leisto žurnalo „Proletariškoji revoliucija“ puslapiuose.
Visi su revoliucijos technika susijusio darbo aprašymai (sienos perėjimo būdai, pogrindinių tipografijų įrengimas, hektografo ir juo labiau savadarbių bombų kūrimo principai) irgi traukėsi iš Stalino epochos publikacijų. Lygiagrečiai buvo praktiškai užverta tema apie teroristus-liaudininkus, kurie, nors ir buvo ne marksistai ir, kas dar blogiau, tiesioginiai eserų (socialistų revoliucionierių partija) pirmtakai, tačiau trečiajame dešimtmetyje, o pakui ir septintajame – devintajame visai sėkmingai įsitaisė didvyrių revoliucionierių gretose.
Ketvirtajame dešimtmetyje pogrindžio istorija tapo prėska, iššukuota, susidedanti vien iš marksizmo studijų, teorinių ginčų, publicistikos, atsišaukimų spausdinimo ir dar momentų, kai bolševikai vadovavo dirbančiųjų masių sukilimams (tai daugiausiai aprašoma aptakiomis frazėmis apie „agitacinį ir organizacinį darbą“).
Ar tai buvo susiję su tuo, kad pats Stalinas neturėjo kuo pasigirti „kovinio darbo“ srityje? Toks paaiškinimas, akivaizdu, netinka – atitinkamų epizodų Stalino biografijoje buvo, o jo vaidmuo tuose epizoduose tiksliai taip pat galėjo būti išpūstas ir išdidintas, kaip bet kuriuo kitu atveju. Beje, jis ir buvo perdedamas, tačiau, kad ir kaip paradoksalu – tų pačių senųjų bolševikų ir menševikų-emigrantų pasakojimuose, kuriose Stalinui priskiriamas dalyvavimas Tiflise vykusioje turto nusavinimo operacijoje ir banditiškuose reiduose Gruzijoje.
„Ne vieną dešimtmetį darbavotės pogrindyje. Tekdavo slapta pervežti ir ginklus, ir literatūrą, ir t.t. Ar nemanote, kad sovietų valdžios priešai gali perimti Jūsų patirtį ir taip pačiais metodais imti kovoti prieš Sovietų valdžią?“, – klausė rašytojas. Į ką J.Stalinas atsakė trumpai: „Žinoma, tai visai įmanoma“.
Iš tiesų, ar valdžioje įsitvirtinusi sovietų vyriausybė buvo suinteresuota pogrindinio darbo propagavimu? Ar tai nebuvo potencialių priešininkų apmokymas savo pačių oficialiuose leidiniuose?
Be to, valdančiajai partijai derėjo pasirūpinti savo prestižu. Dabar, kai sovietiniai vadovai pretendavo į solidžių, rimtų valstybės veikėjų vaidmenį, argi pritiktų pasakoti apie tokius dalykus, kaip ginklų kontrabanda ar savamoksliška bombų gamyba? Kur kas padoresnis buvo partinių publicistų įvaizdis, kurių šaunumas pasireiškė organizuojant pogrindines tipografijas bei drąsius pabėgimus iš tremties.
Maždaug tokiame lygyje ir privalėjo būti išlaikoma oficiali vado biografija. Jau susiklosčiusi partinės istoriografijos tradicija, deklaruojamos idėjinės ir moralinės bolševiko vertybės, aukščiausių partiečių priimtas etiketas ir viešo elgesio stilius nubrėžė gan siauras ir sunkiai įgyvendinamas ribas. Juk didžiojo vado gyvenimo aprašymas turėjo būti dokumentinių liudijimų, griežtai mokslinių tyrimų rezultatu. Jokiu būdu niekas nebūtų įgaliojęs Markso–Engelso–Lenino instituto (IMEL) darbuotojus tiesiog sukurti ir falsifikuoti Stalino biografiją. Visi proceso dalyviai turėjo apsimesti (jei ne iš tiesų tikėti), kad tai iš tiesų praeities liudijimų tyrimas. Tačiau šio tyrimo rezultatas privalėjo sutapti su iš anksto nubrėžtomis ribomis.
Apie tai, kaip turi būti rašoma partijos istorija, J.Stalinas pasisakė 1931 m. straipsnyje „Apie kai kuriuos bolševizmo istorijos klausimus: Laiškas žurnalo „Proletariškoji revoliucija“ redakcijai“. J.Stalinas kritikavo žurnalą už saikingai polemišką straipsnį, kurį apibūdino kaip „antipartinį ir pusiau trockistinį“. Straipsnio autorius drįso parašyti, neva Leninas „nepakankamai įvertino Vokietijos ir bendrai prieškarinės socialdemokratijos centrizmo grėsmes“ ir be viso kito, nurodė, kad „dar nerasta pakankamai oficialių dokumentų, liudijančių ryžtingą ir nesitaikstančią Lenino (bolševikų) kovą prieš centrizmą“.
Stalinas šią pretenziją paskelbė visai nepagrįsta, o partinių dokumentų buvimą – visai pakankamu, pridėdamas būdingą invektyvą:
„Ar tai reiškia, kad vien popierinių dokumentų gana demonstruoti tikrąjį revoliucingumą ir tikrąjį bolševikų nesitaikymą su centrizmu? Kas gi, išskyrus beviltiškus biurokratus, gali remtis vien tik popieriniais dokumentais? Kas gi, be archyvų žiurkių, nesupranta, kad partijas ir lyderius reikia tikrinti, visų pirma, darbais, o ne tik pagal jų deklaracijas?“, – rašė J.Stalinas.
Iš čia darytina išvada, kad dokumentai privalo tik iliustruoti tokią istoriją, kokios reikia partijai – ir ne daugiau. Tačiau kitais atvejais J.Stalinas pasisakydavo priešingai, reikalaudamas ir faktinio tikslumo. Taip, būtent dėl „daugybės neleistinų iškraipymų Baku bolševikų judėjimo istorijoje, paaiškinamų nerimtu autoriaus požiūriu į konkretų bolševizmo istorijos epizodą“ jis kaltino M. Moskaliovą ir E. Gorodeckį, parašiusius du straipsnius apie Baku bolševikus 1940 metų pradžioje žurnale „Marksistas istorikas“ ir laikraštyje „Pravda“. Pažymėtina, kad abiems autoriams ir redakcijoms adresuotas Stalino laiškas nebuvo skirtas publikavimui – o buvo kaip darbinis nurodymas, turintis koreguoti jų pasisakymus.
Tokiomis sąlygomis sukurti „teisingą“ vado biografiją tapo praktiškai neįmanoma. Išeitis – demonstratyvus „staliniškas kuklumas“, svarbi, propagandos pabrėžiama, jo įvaizdžio dalis. Kaip išsireiškė knygos apie Stalino kulto vizualinę dedamąją autorius Janas Plamperis, „staliniškam kuklumui“ savo knygoje pašventęs visą skyrių, „susiklostė įvaizdis Stalino, atvirai besipriešinančio savo kultui ar geriausiu atveju nenoromis jį pakenčiančio“.
1935 metais Jemeljanas Jaroslavskis prašė Stalino leidimo pasinaudoti IMEL archyvais, kad būtų sudaryta jo biografiją. Stalinas ant Jaroslavskio laiško užrašė rezoliuciją:
„Prieštarauju sumanymui dėl mano biografijos. Maksimas Gorkis irgi turi ketinimų, analogiškų Jūsiškiam […] Aš nuo to reikalo nusišalinau. Manau, dar neatėjo laikas „Stalino biografijai“!“
Tai buvo toliaregiškas manevras: Stalinas, neva nenorėdamas „išpūsti“ savo asmens, užkirsdavo kelią pertekliniam domėjimuisi savo praeitimi, tuo pačiu pasilikdamas galimybę atrinkti tai, kas pačiam atrodė spausdintina. Taip buvo panaikinama vado išskirtinio vaidmens besaikio šlovinimo ir kur kas kuklesnės istorinės realybės atitikimo problema: pastarajai kol kas buvo lemta dulkėti archyve.
Stalino „nusišalinimas“ nuo savo paties biografijos kūrimo turėjo dar vieną aspektą: ieškant nuorodų apie jo praeitį, nebuvo galima kreiptis į jį patį. Stalino fondo medžiagoje yra bylų, atlaikiusių tokių artimų jam asmenų, kaip A.N. Poskrebyševo ir netgi L.P. Berijos archyvinius tyrimus: kaip ir bet kurie tyrėjai, jie ieškojo žinių apie Stalino areštus ir pabėgimus, lygino datas.
1937 metų kovo 5 dieną Lavrentijus Berija, tuomet ėjęs Gruzijos KP(b) CK sekretoriaus pareigas, nusiuntė Poskrebyševui jam vadovaujant sudarytą „draugo Stalino areštų, tremčių ir pabėgimų kroniką“, patikindamas, kad „visos datos sutikrintos su turimais archyviniais dokumentais ir kita medžiaga“. Atsiųstoje kronikoje matomi kruopštaus Maskvos archyvų tikrinimo ženklai: prie datų surašyti kryželiai ir klaustukai, kai kurios datos ištaisytos pieštuku; Maskvoje sudarytoje atnaujintoje versijoje netgi atskirai nurodyta, kurie duomenys pateikti „drg. Berijos“, o kurie paimti iš savų šaltinių. Yra tokių pažymėjimų pieštuku, kaip: „1902 metų kovas – areštas, neteisinga. Turime dokumentą apie areštą 5.IV.02, tie patys duomenys, kaip pas Beriją“.
Taigi, net tokie, atrodytų, artimi Stalino padėjėjai juo pačiu kaip šaltiniu naudotis negalėjo. Jis pasiskyrė siūlomą variantą priimančio ar atmetančio arbitro vaidmenį. Pavyzdžiui, 1938 metų vasario 20 dieną IMEL direktorius Vladimiras Adoratskis kreipėsi į Staliną oficialiu laišku, prašydamas Revoliucijos muziejuje rengiamoje parodoje, skirtoje G. K. Ordžonikidzei, leisti panaudoti Policijos departamento dokumento, susijusio su Stalinu ir Ordžonikidze, fotokopiją, pridėdamas „Jums leidus“. Stalinas uždėjo lakonišką rezoliuciją: „Neverta“.
Stalino archyvo bylose išliko nemažai suderinimui jam pateiktų tekstų pavyzdžių su jo rezoliucijomis. Kartais jis savo sprendimą glaustai, bet išraiškingai motyvuodavo – kaip, pavyzdžiui, nutiko su jo vaikystės draugo G.Elisabedašvilio, nusprendusio parašyti apie Soso Džiugašvilio vaikystę ir jaunystę, opusu:
„Publikavimui prieštarauju. Be viso kito, autorius bedieviškai primelavo. J. Stalinas“.
Tačiau pagrindinis tų rezoliucijų motyvas apsiribodavo nuorodomis į bazines rusiškojo marksizmo tezes apie partiją ir asmenybės vaidmenį istorijoje:
„Veltui išsiplečiate apie „vadą“. Tai nėra gerai ir ko gero nepadoru! Svarbiausia ne „vadas“, o kolektyvinis vadovas – partijos CK“.
„Stalino paminėjimą reikia išbraukti. Vietoje Stalino derėtų įrašyti partijos CK“.
Stalino fondo tyrėjai mano, kad net formuodamas savo slaptą archyvą, jis atidžiai stebėjo, kokį jo atvaizdą ši medžiaga formuos ir rūpinosi sukurti kuklumo ir perdėto pataikavimo vengimo įspūdį. Beje, pažvelgus į kai kuriuos jo atmestus kūrinius, negalima nepastebėti, kad Stalinas tam tikrą saiko jausmą turėjo ir atsisakydavo dienos švieson leisti išties nevykusius tekstus, kuriuose neatsižvelgiama į taip kruopščiai apgalvoto įvaizdžio niuansus („Ne-są-mo-nė“, – parašė jis, uždrausdamas spausdinti kažkokio Razumovo straipsnį apie savo gyvenimą Turuchano tremtyje).
Veikiausiai pageidaujami buvo tekstai, šlovinantys Staliną dabartyje, susiję su einamaisiais įvykiais – gi retrospektyviniai intarpai nebuvo skatinami, buvo atidžiai atrenkami ir dozuojami.
Parengta pagal Republic.ru
