Aukštai išlėkęs vamzdelis pabirdavo žiežirbomis, kurios atsirasdavo į paraką pridėjus smulkių metalo drožlių.
Paraką – kietą medžiagą, kuri sparčiai degdama sprogsta, IX a. išrado kinų alchemikai. Ieškodami nemirtingumo eliksyro jie sierą sumaišė su kalio salietra, medžio anglimis ir gydomosiomis žolėmis. Gyvenimo trukmės šis mišinys nepailgino, bet netikėtai paaiškėjo milžiniška naikinanti jo jėga.
Mūšyje parakas bene pirmąkart panaudotas 1000 m., kai Songų dinastijos imperatoriaus kariuomenė parako pripildytais bambuko vamzdeliais ir popieriaus tūtelėmis gynėsi nuo stepių tautų.
Europoje paraku užtaisomi pabūklai – bombardos – pirmą kartą panaudotos 1308 m. per Kastilijos karaliaus Ferdinando IV surengtą maurų valdomo Gibraltaro apsiaustį.
Ar arabai ir europiečiai parako receptą perėmė iš kinų, ar patys jį atrado, nėra žinoma. Yra manančių, kad XIII a. pabaigoje keliautojas Marco Polo į Europą parsivežė ne tik pasakojimus apie kiniškus fejerverkus – „dangaus gėles“, bet ir parako receptą.
Pasak kitų šaltinių, pirmasis sprogstamąjį mišinį apie 1330-uosius Freiburge neva atsitiktinai atradęs pranciškonų vienuolis Bertholdas Juodasis.
XIV a. parakas pradėtas naudoti ir rankiniuose šaunamuosiuose ginkluose: atsirado arkebuza, dagtinis šautuvas, per laibgalį užtaisomas akmeninėmis, vėliau švininėmis kulkomis, XVI a. antrojoje pusėje – muškieta, ilgavamzdis šautuvas, kuriuo šaudoma nuo peties, o vamzdis dedamas ant tam tikros atramos.
XVI a. Europos valstybės paraku užtaisomus šaunamuosius ginklus naudojo Naujajam pasauliui kolonizuoti.
Lietuvoje parakas pradėtas naudoti XIV a. 1382 m. lietuvių kariuomenė pirmą kartą panaudojo artileriją – bombardas.
Pirmuosius pabūklus lietuviai gavo iš savo amžinųjų priešų kryžiuočių kaip mūšio trofėjų.
1410 m. Žalgirio mūšyje lietuviai jau turėjo keturias patrankas, kurios iššovė po keturis kartus.
XV a. Lietuvos kariuomenėje pradėta naudoti arkebuzas, XVII a. viduryje jas pakeitė muškietos.
