Žodynais dar prieš mūsų erą naudotasi Kinijoje, Egipte ir Graikijoje. Jų graikams prisireikė, nes įvairiomis tarmėmis kurta senoji graikų literatūra darėsi sunkiai suprantama. Buvo sudaromi ilgi aiškinamųjų žodžių sąrašai – glosos. Išvertus iš graikų kalbos „glosa“ reiškia „pasenęs, nesuprantamas žodis“.
XV a. antrojoje pusėje po Europą išplitęs Renesansas ir žodynų leidyboje turėjo atgarsį. Save humanistu laikantis žmogus turėjo mokėti senąsias kalbas – graikų, lotynų, dažnai ir hebrajų.
Vokietijoje 1477 m. pasirodė pirmasis spausdintas lotynų ir vokiečių kalbų žodynas, 1490 m. Ispanijoje išleistas lotynų ir ispanų kalbų žodynas, 1499 m. Anglijoje – lotynų ir anglų kalbų žodynas.
Vienas svarbiausių akstinų leisti daugiakalbius žodynus buvo Biblijos tekstų leidimas keliomis kalbomis iš karto. 1514–1517 m. Ispanijoje buvo išleisti penki Šventojo Rašto tomai hebrajų, aramėjų, graikų ir lotynų kalbomis, o į šeštąjį sudėtas didžiulis visų šių kalbų žodžių, esančių Biblijos tekste, žodynas.
Europiečiams XVII a. plačiai pasklidus po pasaulį radosi iki tol mažai žinomų kalbų žodynų.
Konstantinas Sirvydas apie 1620 m. išleido pirmąjį lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną „Dictionarium trium linguarum“, skirtą besimokančiam jaunimui, daugiausia lietuviams. Jiems, norintiems studijuoti teologiją, retoriką ar filosofiją, teko išmokti lotynų ir lenkų kalbas. Žodynas pravertė ir studentams kitataučiams, kurie Lietuvoje rengėsi dirbti dvasininkais ar mokytojais.
Iš viso išėjo net penki šio žodyno leidimai. Žodynas sudarytas rytų aukštaičių vilniškių tarmės pagrindu, taip pat papildytas kitų aukštaičių tarmių žodžiais ir paties K.Sirvydo sukurtais naujadarais, kurių nemaža dalis ilgainiui įsitvirtino mūsų kalboje, pavyzdžiui: kokybė, kupranugaris, medvilnė, pratarmė, turgavietė, mąstytojas, virtuvė. Kiti – nederystė (nesutarimas), prekionė (prekyba), vaikavedys (pedagogas) – neprigijo.
