Apie 250-uosius prieš Kristų Filono Bizantiečio „Mechanikoje“ rašyta apie termoskopą, kuriuo buvo galima stebėti oro pakitimus nuo šiltesnio iki šaltesnio. Šį prietaisą sudarė dvi vamzdeliu sujungtos kolbos: viena tuščia, kita – su truputėliu vandens. Tuščiąją kolbą pastačius saulėtoje vietoje kitoje atsirasdavo oro burbuliukų.
Italų mokslininkas Galileo Galilei 1597 m. pademonstravo savąjį termoskopą. Susirinkusiesiems jo pažiūrėti temperatūra dar buvo neaiškus dalykas: juk šilumą ir šaltį kiekvienas jaučia savaip. O G.Galilei demonstravo, kad tai galima išmatuoti. Jis panaudojo siaurą stiklinį vamzdelį, kurio viršutinis galas buvo išplatėjęs iki uždaro rutulio. Atvirą apatinį galą mokslininkas panardino į indą su vandeniu. Pagal fizikos dėsnius skystis vamzdelyje šiek tiek pakyla. Rankomis šildant rutulį oras jame išsiplėsdavo ir vandenį vamzdelyje spausdavo žemyn. Kai oras atšaldavo, vanduo vėl pakildavo.
1636 m. Caspero Enso knygoje „Matematinis burtininkas“ pirmą kartą pavartotas žodis „termometras“. Knygoje buvo pateikta ir aštuonių dalių temperatūros skalė, kiekviena dalis buvo padalyta dar į aštuonias.
1641 m. G.Galilei mokinys Toskanos hercogas Ferdinandas II sukonstravo termometrą, kuris nepriklausė nuo išorinių veiksnių.
Etilo alkoholio pripildytas rutulys buvo sandariai sujungtas su uždaru vamzdeliu. Alkoholiui sušilus jis išsiplėsdavo nepriklausomai nuo atmosferos slėgio.
Prie prietaiso pritvirtinta skalė buvo pasirinkta savo nuožiūra, todėl nebuvo galima palyginti įvairių prietaisų rodmenų.
1694 m. italų matematikas Carlo Rinaldini pasiūlė temperatūros skalėje naudoti du atskaitos taškus – vandens užšalimo ir užvirimo temperatūrą. 1714 m. vokiečių fizikas Danielis Gabrielis Fahrenheitas temperatūrai matuoti panaudojo gyvsidabrį ir po 10 metų sukūrė skalę, kurioje vandens užšalimo ir užvirimo temperatūrų taškų skirtumą padalijo į 180 laipsnių. Šioje skalėje užšalimo temperatūra prilyginta 32 laipsniams, užvirimo – 212 laipsnių.
Vadinamoji Fahrenheito skalė paplito JAV. Europoje naudojamasi Celsijaus skale, kurią 1742 m. įvedė švedas Andersas Celsius. Ji orientuota į vandens užšalimo (0 laipsnių) ir virimo (100 laipsnių) temperatūrą.
