„Daugiau nei šimtą metų daugelio Europos šalių archeologai atranda ankstyvųjų viduramžių kapus, kurie atrodo tarsi išplėšti netrukus po palaidojimo, – teigia naujajam tyrimui vadovavusi dr. Alison Klevnäs iš Stokholmo universiteto. – Tačiau per kelis dešimtmečius daugelis archeologų suprato, kad čia vyko kažkas daug keisčiau“.
Naujame žurnale „Antiquity“ paskelbtame tyrime Švedijos Stokholmo universiteto, Austrijos mokslų akademijos ir Olandijos Leideno universiteto mokslininkai identifikavo šimtus kapų iš dešimčių kapinių visoje Europoje nuo Transilvanijos iki Anglijos, kurie buvo pakartotinai atverti. Kadangi atrodo, kad tai buvo padaryta dar iki tol, kol kūnai nebuvo pilnai suirę, tai rodo, kad kapai buvo atverti netrukus po palaidojimo.
Šios keistos praktikos (bent jau keistos mums, XXI a. žmonėms) priežastis tikriausiai buvo skirtinga kiekviename regione ir įtakojama kiekvienos kultūros tradicijų. Vis dėlto, tyrinėtojai mano, kad kapų ramybė buvo trikdoma norint paimti tam tikrus objektus, pašalinti tam tikras kūno dalis ar net manipuliuoti lavonais.
Ir nors praktika buvo gana reta, mokslininkai rado įrodymų, kad kūnai būdavo iškasami, o jų kaukolės pašalinamos ar pertvarkomos. Ypač savitu atveju tyrimo autoriai nurodo kapavietę Bavarijoje (Vokietija), kuri buvo pakartotinai atverta tam, kad į ją būtų papildomai įdėtas (manoma, jau negyvo) šuns kūnas.
Kalbant apie objektų pašalinimą iš kapų – mokslininkai to nelaiko kapų plėšimu, nes dauguma objektų turėjo būti jau tokios prastos būklės, kad jie būtų turėję mažai praktinės naudos ar ekonominės vertės. Galbūt jie buvo „atsiimami“ kaip nedidelis mirusiųjų atminimas.
Kad tai buvo ne kapų plėšimas, gerai iliustruoja vienas pavyzdys Kente (Anglija), kur nuo palaikų buvo nuimtos sagės, tačiau sidabruoti pakabukai ir stikliniai karoliai buvo palikti „Nepanašu, kad kiekvieno kapo atvėrimo atveju jie būtų stengęsi maksimizuoti pelną“, – pastebi A.Klevnäs.
Tai pat panašu, kad iš kapų paimti daiktai vėliau būdavo perduodami iš kartos į kartą – pavyzdžiui, kalavijai ir sagės. Kapuose buvo paliekami velionio asmeniniai daiktai – pavyzdžiui, peiliai.
Nors reikia pakartoti, kad šių veiksmų motyvacija nėra aiški, tyrėjai teigia, kad pakartotinis kapų atvėrimas paprastai būdavo pozityvi praktika – greičiausiai tai buvo būdas žmonėms susitaikyti su artimųjų ar šeimos narių mirtimi.
„Kapų plėšimas savaime skamba kaip neigiamas poelgis – bet šiais atvejais iš tiesų atrodo, kad tai buvo socialiai pozityvus elgesys. Žmonės laidojo mirusiuosius kapinėse, o paraleliai pakartotinai atvėrinėdavo kapus, – sako dr. A.Klevnäs. – Net galime pastebėti, kad kai kurios kapinės su pakartotinai atvertais kapais buvo naudojamos ilgiau nei tos, kuriose mirusieji buvo palikti ramybėje“.
Nedidelė kapų dalis rodo, kad jie buvo sutrikdyti ir dėl grėsmingesnės priežasties. „Yra keletas kapų, išsidėsčiusių visame rajone, kur atrodo, kad žmonės atverdavo kapus, nes bijojo numirėlių, – sako A.Klevnäs. – Pavyzdžiui, jie apsukdavo kaukoles ar įdėdavo apsuktas, vidun prikrovę akmenų – ar nupjaudavo pėdas“. Tačiau ji sako, kad tokie kapai sudaro mažiau nei 1 proc. visų atrastų pakartotinai atvertų kapų.
Idėja, kad palaidoti palaikai privalo būti amžiams netrikdomi, toli gražu nėra universali, sako mokslininkė. Pavyzdžiui, vėlyvojo akmens amžiaus kapai buvo sukurti taip, kad žmonės galėtų dar kartą aplankyti mirusiųjų kūnus. O ir šiandien daugelyje kultūrų esama papročių ar festivalių, kuriuose žmonės sąveikauja su savo giminaičių palaikais.
Parengta pagal „New Scientist“ ir „IFL Science“.
