Nauja lobio analizė, atlikta pasitelkus rentgeno spindulius, kompiuterinę tomografiją, mikroskopiją ir molekulinę analizę, parodė, kad nors šie turtai buvo užkasti vikingų laikais (793-1066 m.). Tikėtina, kad šiuos turtus paslėpė krikščionių vienuoliai ar kunigai, praneša „The Independent“.
Lobį, pavadintą Galovėjaus lobiu, netoli Balmaghie miesto, esančio Škotijos Famfrio ir Galovėjaus rajone, aptiko metalo detektoriaus savininkas. Po lėšų rinkimo kampanijos 2017 m. Škotijos Nacionaliniai muziejai įsigijo radinį, naujienų pranešime įvardindami kaip „vieną iš svarbiausių vikingų laikų radinių JK“.
Viena iš išskirtinių lobio dalių yra sidabruotas metalinis indas su dangteliu, suvyniotas į vilną ir kitas medžiagas – tai yra vos trečiasis toks indas iš vikingų laikų, rastas Jungtinėje Karalystėje. Tyrėjai negalėjo išvynioti indo jo nepažeisdami, todėl pasitelkė rentgenogramas, kurios leido sukurti virtualius trimačius indo modelius ir pamatyti jo dekoruotą paviršių.
Skirtingai nei kiti du sidabruoti puošnūs indai, šis indas nėra kilęs iš Karolingų ar Šventosios Romos imperijos kontinentinėje Europos dalyje, „kaip buvo tikimasi“, – pranešime teigia pagrindinis Škotijos Nacionalinių muziejų Viduramžių archeologijos ir istorijos kuratorius Martinas Goldbergas. „Vietoje to, dekoracijose ir dizaine matyti leopardai, tigrai ir zoroastristiniai religiniai simboliai, kurie visi rodo, kad dirbinys yra iš kitos tuomet žinomo pasaulio pusės – Vidurinės Azijos“, – teigia jis.
Kai tyrėjai radioaktyviąja anglimi nustatė vilnos amžių, jie liko nustebę: pati vilna datuojama 680–780 metais, nors pats lobis – 900 metais. Taigi, vilna daug senesnė už patį lobį.
„Indas yra iš už Europos ribų, galimai iš už tūkstančių mylių, o vilna yra ankstesnė už vikingų laikus – tai reiškia, kad užkasant lobį, vilnai jau buvo 100 ar 200 metų“, – sako M.Goldbergas.
Paslėptas lobis
Didžioji artefaktų dalis (bet ne indas, kuris yra pernelyg trapus) dabar eksponuojami parodoje „Galovėjaus lobis: vikingų laikų turtai“ Škotijos Nacionaliniame muziejuje Edinburge. Parodoje lankytojai gali pamatyti, kaip jis buvo paslėptas keturiais skirtingais sluoksniais, skelbia Škotijos Nacionalinis muziejus.
Viršutiniame lobio sluoksnyje buvo sidabro luitai ir pavieniai sidabro gabalėliai, kurie būdavo naudojami monetų kalimui. Šiame sluoksnyje taip pat buvo retas anglosaksų kryžius. Gali būti, kad šis viršutinis sluoksnis buvo „masalas“, skirtas atitraukti dėmesį nuo po juo esančių sluoksnių, rašo „The Independent“.
Po šiuo pirmuoju sluoksniu buvo didesnioji lobio dalis, padalyta į tris sluoksnius. Pirmajame sluoksnyje buvo dar vienas sidabro luitų rinkinys – dvigubai didesnis už pirmąjį, suvyniotas į odą. Antrajame buvo sidabrinės riešo apyrankės ir maža medinė dėžutė su trimis aukso dirbiniais. Trečiajame slypėjo dekoruotas sidabruotas indas, suvyniotas į keletą įvairių medžiagų sluoksnių.
Indas buvo kruopščiai supakuotas, o šalia buvo į šilką suvynioti daiktai, kurie galėjo būti relikvijomis ar puošmenomis, sakoma muziejaus pranešime. Minėtieji daiktai – tai karoliukai, pakabukai, sagės, apyrankės, įmantrių diržų rinkinys ir indelis į kalnų krištolo.
Lobis archeologams suteikia retą galimybę pažvelgti į turtus, kuriuos greičiausiai turėjo anglosaksų bažnyčios bei vienuolynai – ir kurie vėliau būdavo užkasami slepiant juos nuo vikingų, rašo „The Independent“. Ir nors tai, kas užkasė šį lobį, tebėra paslaptis, archeologai turi keletą idėjų.
902 metais airiai išvijo vikingus iš Dublino – dėl to skandinavai perplaukė Airijos jūrą ir įsiveržė į dabartinę pietvakarių Škotiją. Maždaug tuo metu vikingai perėmė Whithorno kontrolę – vietovės su bažnyčia, kuri buvo netoli nuo vietos, kur buvo surastas Galovėjaus lobis, skelbia „The Independent“. Be to, archeologiniai kasinėjimai rodo, kad regione galėjo būti ir dar kažkoks bažnytinis objektas.
Gali būti taip, kad viduramžių vyskupas (galbūt iš Whithorno) lankė vietines bažnyčias, ir sužinojo apie vikingų užpuolimus. Viduramžių vyskupai greičiausiai keliaudavo gabendamiesi vertingus daiktus ir relikvijas – ir keliaudavo su palydovais – todėl galbūt lydintis karys ir užkasė lobį.
Kita galimybė – kad Whithorno vyskupas specialiai pasirinko šią konkrečią vietą, kaip esančią toliau nuo Whithorno, taip norėdamas pergudrauti vikingus. Bet kad ir kas nutiko, lobio jo slėpėjai taip niekada ir neatsiėmė.
„Kruopštus ir metodinis Galovėjaus lobio tyrimas vis labiau atskleidžia jo kilmę ir rodo nepaprastai tolimus ryšius, kuriuos palaikė vikingų eros bendruomenės Didžiojoje Britanijoje, – „The Independent“ sakė Glazgo universiteto Keltų ir galų kalbos katedros istorikas Gilbertas Márkusas. – Variantas, kad lobį užkasė bažnyčios atstovai, kad jis nepatektų į priešų rankas, yra dar labiau viliojantis – ir siūlo rimtą įžvalgą apie bendruomenės gyvenimą krizės metu“.
Tuo tarpu JK Menų ir humanitarinių mokslų tyrimų taryba skyrė milijoną Didžiosios Britanijos svarų (1,16 mln. Eurų) trejus metus truksiančiam projektui „Galovėjaus lobio išpakavimas“, kurį kartu vykdys Škotijos Nacionaliniai muziejai ir Glazgo universitetas. Projektas prasidės birželį, ir pasak Glazgo universiteto pranešimo, projekte dalyvaujantys mokslininkai atliks kitų lobio objektų tikslias datavimo analizes bei trimatį modeliavimą, o taip pat sieks nustatyti kiekvieno artefakto kilmę.
Parengta pagal „Live Science“.
