Memorialas taip pat yra pirmasis tam tikro tipo paminklų tipo, aprašytų senoviniuose Mesopotamijos raštuose, pavyzdys: jame priešų arba mūšyje kritusių vietinių žmonių kūnai palaidoti iš anksto suplanuota tvarka.
Šis atradimas taip pat rodo, kad „senovės žmonės pagerbdavo žuvusiuosius mūšyje taip pat, kaip mes tai darome dabar, – sakoma Toronto universiteto Senųjų Artimųjų ir Viduriniųjų Rytų civilizacijų profesorės Anne Porter pranešime. „Nežinome, ar tai buvo to mūšio nugalėtojai, ar pralaimėtojai. Tačiau žinome, kad jie [Tell Banato gyventojai] galbūt po kažkiek laiko nuo įvykio paėmė mirusiųjų kūnus iš kažkurios kitos vietos ir perlaidojo juos didžiuliame piliakalnyje, kuris buvo matomas iš tolybių“, – teigia mokslininkė.
Memorialas atrodo šiek tiek panašus į laiptuotąją Džoserio piramidę Egipte – išskyrus tai, kad paminklo sluoksniai yra sudaryti iš žemės ir gipso – o ne akmens, rašoma gegužės 28 d. mokslinio žurnalo „Antiquity“ numeryje. Žmonės, tais laikais gyvenę rajone piliakalnį vadino „baltuoju paminklu“ – nes dėl gipso paminklas saulės šviesoje žvilgėdavo, rašo archeologai.
Nors radimvietę 1988-1999 m. kasinėjo A.Porter ir Thomaso McClellando vadovaujama komanda (tuo metu abu mokslininkai dirbo „Eufrato gelbėjimo projekte“), mokslininkai iki šiol iki galo nėra perpratę struktūros paskirties. Jie vykdė kasinėjimus tol, kol dėl Tishreeno užtvankos statybos piliakalnis atsidūrė po vandeniu.
Per tą laiką tie patys archeologai kartu su Toronto universiteto bakalaurantais atidžiai išnagrinėjo radinius ir nustatė, kad ši vieta greičiausiai yra karinis memorialas – galbūt seniausias žinomas tokio dalyko pavyzdys pasaulyje. Jie taip pat atrado, kad memorialas buvo pastatytas ant ankstesnio statinio.
Mirusiųjų armija
Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad kūnai buvo kruopščiai suguldyti. „Žmonių kaulai buvo suguldyti užpildant horizontalias [paminklo] pakopas. Jie buvo dedami tiesiai ant dirvožemio, be įkapių ir kapaviečių, – „Antiquity“ rašo mokslininkai. – Nors kaulai yra nedideli, fragmentiški ir šiek tiek sumaišyti, vis dėlto jie buvo sąmoningai dedami į atskiras grupes“.
Palaikai yra fragmentiški ir daugeliu jų atvejų nepavyko nustatyti mirusiųjų amžiaus bei lyties. O tie, kuriuos pavyko identifikuotu, paaiškėjo esantys 8-10 metų berniukai. Kodėl kažkas tokio amžiaus būtų laidojamas kariniame memoriale, nėra aišku.
Atrodo, kad kaulai buvo iškasti ir specialiai perlaidoti į šį memorialą. „Kaulai galėjo būti iš seno mūšio lauko arba iš kapinių. Nepaisant to, jie buvo atrinkti, sutvarkyti ir galiausiai atsargiai palaidoti, jau seniai po mirties fakto“, – savo darbe rašo archeologai.
Kai kurie mirusieji buvo palaidoti kartu su kungomis – „asilus primenančios arklių veislės atstovais, kurie senoviniame mene vaizduojami traukiantys vežimus“, sakoma pranešime. Kariai, palaidoti kartu su kungomis, galėjo būti vežimų vadeliotojai, mano mokslininkai.
Be to, komanda šalia kai kurių mirusiųjų rado užkastus senovinius šratus. Senovės žmonės tokius šratus naudojo sukamose svaidyklėse (angl. sling), tad šie šratai galbūt pabrėžia palaidotųjų vaidmenį ar profesiją.
„Pastebėjome, kad palaidojimuose matyti aiški tvarka – vienoje paminklo pusėje palaidoti kūnai su arklių kailiais, kitoje – pavieniai asmenys su moliniais šratais“, – sakoma A.Porter pranešime ir priduriama, kad palaidojimų tvarka siūlo versiją, jog asmenys priklausė senovinei armijai. Senovinė kariuomenė greičiausiai turėjo būti suskirstyta į skirtingus padalinius – tokius kaip vežimų važnyčiotojus ir pėstininkus, apginkluotus svaidyklėmis ir šratais.
„Atrasta tvarka leidžia manyti, kad [memoriale] esantys asmenys ne tik dalyvavo mūšyje, bet ir darė tai oficialiai: jie buvo organizuotos armijos dalis, suskirstyta į vežimų važnyčiotojus ir pėstininkus“, – rašo archeologai.
Komanda prie vieno palaidotojo taip pat rado uždengto vežimo modelį, skulptūrėlę, vaizduojančią kungą, ir iš molio padarytą ratą.
Parengta pagal „Live Science“.
