Iki šiol mokslininkai darė prielaidą, kad ši figūra, pasižyminti ir neproporcingai dideliu vėzdu, Dorseto (pietvakarių Anglija) kalvos šlaite buvo sukurta priešistoriniais ar romėnų laikais (43-410 m.) – o gal net XVII amžiuje. Tačiau naujas JK Nacionalinio fondo archeologinis tyrimas vadinamąjį Sern Abaso (angl. Cerne Abbas) milžiną datuoja viduramžiais arba vėlyvuoju saksų laikotarpiu – galbūt X amžiumi. Tai mokslininkams – nemažas galvosūkis, nes ankstyviausia žinoma nuoroda į milžiną yra 1694 metų, o tai reiškia, kad mįslingas ir sunkiai pražiopsomas meno kūrinys ištisus šimtmečius buvo kažkaip pamirštas.
„Tai tikrai nėra tai, ko tikėtasi, – sakoma nepriklausomo geoarcheologo Mike'o Alleno, bendradarbiaujančio su Nacionaliniu fondu, tyrime. – Daugelis archeologų ir istorikų manė, kad šis kūrinys buvo priešistorinis ar vėlesnių nei viduramžių laikų – bet ne būtent viduramžių. Visi klydo, ir dėl to šie rezultatai yra dar labiau jaudinantys“.
Tyrėjai milžino raižinį datavo paimdami kreidos pavyzdžius nuo jo padų ir alkūnių. Iš tų mėginių mokslininkai išskyrė kvarco grūdelius, kuriuos ištyrė taikydami metodą, vadinamą optiškai stimuliuojama liuminescencija.
Šios technikos principas – kvarco kristalai, patekę po žeme, nebėra tiesiogiai veikiami saulės spindulių. Vietoje to kristalai lėtai absorbuoja mažus natūralios dirvožemio aplinkinių nuosėdų radiacijos kiekius. Ši jonizuojančioji spinduliuotė sužadina kristalų gardelėje esančius elektronus, kurių tam tikras skaičius įstringa gardelės struktūros ertmėse. Kai šiuos įstrigusius elektronus vėl ima stimuliuoti šviesa, jie taip pat išskiria šviesą – ir kuo ilgiau jie sugėrinėjo požeminę radiaciją, tuo intensyviau švyti. Matuodami šį ryškumą, mokslininkai gali apskaičiuoti, kada kristalas pateko po žeme.
Šis atradimas iš naujo įžiebė jau seniai besitęsiančias archeologų ir istorikų diskusijas dėl to, ką galimai vaizduoja milžinas. Konkuruojančios teorijos raižinį priskiria beveik kiekvienam Anglijos istorijos laikotarpiui – įskaitant idėjas, kad figūra vaizduoja Heraklį ar parodijuoja XVII a. Anglijos valstybės veikėją Oliverį Cromwellį.
Datų imtis, kurią dabar atskleidė mokslininkų analizė, tiksliai apibrėžia meno kūriniui naudotą kreidą – nuo 650 iki 1310 m.
„Ši tikėtina saksų laikų data įtraukia [meno kūrinį] į dramatišką Sern Abaso istoriją, – sakoma Nacionalinio fondo vyresniojo archeologo Martino Papwortho pranešime. – Netoliese esanti Sern Abaso abatija buvo įkurta 987 metais. Kai kurie šaltiniai mano, kad abatija buvo įkurta siekiant atversti vietinius gyventojus, garbinančius ankstyvąjį anglosaksų dievą, vadintą Heilu arba Helithu, į krikščionybę. Ankstyvoji mūsų datavimo riba kelia klausimą: „ar milžinas iš pradžių vaizdavo tą dievą?“
Tačiau šią teoriją galima užginčyti faktais, kad ne kiekviena milžino dalis yra iš to paties amžiaus. Toliau tiriant kitus mėginius, vėlesnės datos siekė iki 1560 m., o M.Allenas nuosėdų mėginiuose yra atradęs ir mikroskopinių sraigių, priklausančių rūšims, kurios nebuvo įvežtos į Didžiąją Britaniją iki vėlyvųjų viduramžių, XIII ir XIV a. Panašu, kad visa tai rodo, jog milžinas buvo iš naujo atrastas ir vėliau atkurtas vėlesniais laikais, teigia tyrėjai. Bet turint omenyje, kad nėra jokių archeologinių įrodymų, jog jis kada nors buvo uždengta žeme – kaip jis galėjo būti dingęs taip ilgai?
„Galėjo nutikti ir taip, kad jis buvo užžėlęs“, – sako tyrime nedalyvavęs Anglijos Bornmuto universiteto archeologas Timothy Darvillas. – Išraižius tranšėją ir padengus ją kreida, jos nereikia daug prižiūrėti, kad išliktų tokia, kokia atrodo šiandien. Tačiau aplink ją esantis dirvožemis gali lengvai pasidengti žole ir krūmais. Štai ką galėjo paslėpti milžiną“.
Šis uždengimo ir atidengimo procesas, galbūt nutikęs kelis kartus, ir galėjo sukelti daugybę ikonografinių milžino pokyčių, įskaitant ir vieną ryškiausių jo bruožų: stačią varpą.
„Kai jie jį rekonstravo, juk galėjo šiek tiek pridėti nuo savęs, čia ir ten“, – sako T.Darvillas.
8 metrų ilgio falas, daugumos archeologų sutarimu, greičiausiai buvo pridėtas vėliau – ir kaip įrodyta, ilgainiui buvo vis didinamas, skelbia žurnale „Antiquity“ atliktas tyrimas.
Tyrėjai dabar tikisi susiaurinti raižinio sukūrimo datą ir sužinoti daugiau apie tai, kaip laikui bėgant keitėsi milžinas. Archeologai taip pat svarsto galimybę atlikti panašią dviejų kitų Anglijoje išlikusių senovinių figūrų analizę: Ilgąjį Vilmingtono vyrą ir Baltąjį Ufingtono žirgą.
Parengta pagal „Live Science“.
