Mirusiam vaikui – vos apie trejetą metų. Jų kūnas buvo palaidotas ant šono, tarsi miegant ar norint sušilti – o vaiko galva buvo subtiliai padėta ant atramos. Mokslininkai palaikus pavadino Mtoto – kas svahili kalba reiškia „vaiką“.
„Tik žmonės su mirusiaisiais elgiasi su tokia pagarba, rūpesčiu, švelnumu“, – sako komandai vadovavusi paleoantropologė Maria Martinón-Torres. – Tai yra vieni iš ankstyviausių įrodymų apie žmones Afrikoje, gyvenusius tiek fiziniame, tiek simboliniame pasaulyje“.
M.Martinón-Torres yra Nacionalinio žmogaus evoliucijos tyrimų centro direktorė Burgose, Ispanijoje.
Radinys 2017 m. buvo atkastas Panga ya Saidi urve, į šiaurę nuo Mombasos, jį atrado Kenijos nacionalinio muziejaus archeologas Emmanuelis Ndiema. Iš ten nuosėdų blokas buvo išgabentas į Nairobį, iš jo – lėktuvu į Jeną Vokietijoje, o iš ten M.Martinón-Torres atsigabeno į Burgosą.
Mokslininkai žinojo, kad nuosėdų bloke esama kažkokių senovinių kaulų, ir kad jie buvo labai maži. Po mėnesius trukusių sudėtingų tyrimų, kurių metu norint ištirti radinį rentgeno spinduliais ir sukurti išsamų 3D turinio modelį, buvo naudojama mikrokompiuterinė tomografija, buvo identifikuota mažo Homo sapiens vaiko kaukolė ir kaulai.
Senovinis kapas
Dar senesnių Homo sapiens palaidojimų yra atrasta Europoje ir Viduriniuose Rytuose, kai kurie jų siekia maždaug 120 000 metų. Tačiau maždaug 78 000 metų senumo Mtoto liekanos yra seniausias iki šiol Afrikoje rastas sąmoningas palaidojimas, sako antropologas Michaelas Petraglia iš Maxo Plancko Žmonijos istorijos mokslo instituto Jenoje.
M.Petraglia padėjo iškasti nuosėdų bloką Panga ya Saidi urve ir yra vienas iš tyrimo apie radinį, gegužės 5 d. žurnale paskelbto moksliniame „Nature“, autorių.
Mokslininkas teigia, kad 40 000 metų skirtumas tarp seniausiai žinomų Homo sapiens palaidojimų ir Mtoto palaidojimo tikriausiai atspindi faktą, kad paleolitinė archeologija Afrikoje, lyginant su Europa ir Azija, yra sąlyginai jauna – nors Afrika yra pirminiai mūsų rūšies namai ir čia tikrai gali būti senesnių palaidojimų.
Kai kurie Mtoto palaidojimo bruožai yra panašūs į ankstesnius tiek Homo sapiens, tiek neandertaliečių (Homo neanderthalensis) palaidojimus. Patys neandertaliečiai pavadinti pagal pirmąją jų suradimo vietą – Neanderio slėnį Vokietijoje.
Senovinės akmenų nuosėdos ir kiti radiniai rodo, kad Panga ya Saidi urvą kaip laikiną gyvenamąją vietą taip pat naudojo Homo sapiens medžiotojų-rinkėjų grupelės – o tiek neandertaliečių, tiek Homo sapiens kapai taip pat aptinkami panašiose vietose Eurazijoje.
Tyrėjai taip pat nustatė, kad vaiko kūną supanti duobė buvo iškasta sąmoningai – kas rodo, kad tai buvo tikras palaidojimas, o ne tik negyvo kūno patalpinimas laisvoje nišoje, kas sutinkama kai kuriose kitose senovės vietose, sako archeologas.
Kruopštus palaidojimas
Atrodė, kad Mtoto buvo paguldytas labai atsargiai.
Kūnas buvo apgaubtas kažkokia greitai yrančia medžiaga, vaiko galva buvo aiškiai pakreipta – kas rodo , kad ji buvo padėta ant kažkokios vėliau suirusios galvos atramos.
Mtoto buvo palaidotas ant šono, susirietusioje pozoje, kas įprasta daugeliui senovinių visuomenių ir kas galėjo būti laikoma natūralia mirusiųjų laidojimo poza, sako M.Martinón-Torres.
Maxo Plancko instituto archeologijos direktorė Nicole Boivin Panga ya Saidi urve dirbo apie 10 metų. „Tai nuostabiai graži vieta – tai yra urvų sistema su „stogo“ įgriuvomis, pro kurias skverbiasi Saulės šviesa. Vidun svyra vynuogienojai, yra daug augalų, gėlių ir laukinės gamtos“, – pasakoja ji.
Nors archeologai iš pradžių ėmėsi ieškoti senovinių palaidojimų ir artefaktų iš vėlesnio laikotarpio – prieš 2300 metų – netrukus paaiškėjo, kad urvas buvo svarbi vieta jau daug seniau.
„Turime pavyzdžių iš nepaprasto laikotarpio, – sako N.Bovin. – Turime nepaprastų kultūrinių pėdsakų, kuriuos sudaro gražūs akmeniniai įrankiai, daug materialios kultūros, simbolinių dirbinių – ir daug puikiai išlikusių kaulų“.
Archeologas E.Ndiema teigia, kad kai kurie Kenijos gyventojai Panga ya Saidi urvą laiko šventa vieta – kaip tai tikriausiai buvo ir akmens amžiuje.
„Urvas vis dar turi labai stiprų kultūrinį ir dvasinį ryšį su vietos žmonėmis. Jie vis dar naudoja šią vietą ritualams ir gydymui“, – sako jis.
Parengta pagal „Live Science“.
