Mūvėjo pranciškonas pasaulietis
Žiedas aptiktas maždaug 1 m gylyje, kur išlikęs apie 20 cm juodos žemės sluoksnis. „Tai ir yra tas nepažeistas paviršius, kuriuo žmonės vaikščiojo prieš kelis šimtus metų, kai kūrėsi Kretingos miestas. Dėl šito išlikusio senamiesčio sluoksnio ir vyksta išsamūs archeologiniai tyrinėjimai. Jei sovietmečiu vedant komunikacijas jis būtų buvęs pažeistas, mūsų čia nebūtų“, – atviravo J. Sadauskas.
Aptiktas žiedas pagamintas iš vario lydinio, manoma, vyriškas – gana gerai išsilaikęs, archeologams pakaks jį tik nuvalyti, ir kartu su kitais radiniais jis iškeliaus į Kretingos muziejų, kur ketinama įrengti specialią Vilniaus gatvės radiniams skirtą ekspoziciją.
Kretingos katalikų parapijos klebonas pranciškonas Juozapas Marija Žukauskas buvo maloniai nustebintas šio jų brolijai priskiriamu radiniu, tačiau mano, kad žiedą labiau galėjo nešioti pranciškonas pasaulietis, o ne vienuolis. „Tik šiandien matome brolius mūvint žiedus, o pirmieji pranciškonai griežtai laikėsi šv. Pranciškaus neturto įžado ir žiedų nenešiojo“, – samprotavo brolis Juozapas.
Klebono žodžiais, pranciškonai pasauliečiai nuo pat šv. Pranciškaus laikų – XIII amžiaus – ėjo koja kojon su vienuoliais pranciškonais. Tad labai tikėtina, kad, XVII a. pradžioje broliams kuriantis Kretingoje, netoliese apsigyveno ir jų pasekėjai.
Bažnyčia – katalikybės citadelė
Pasak Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko, Kretingos miesto įkūrėjas didikas Jonas Karolis Chodkevičius, iš Prūsijos sklindant protestantizmo bangai, sumanė Kretingą paversti priešakine katalikybės tvirtove. 1602-aisiais m. Kretingos kaimo kapinėse, dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje, jis pastatė pirmąją medinę, šiaudais ir skiedromis dengtą bažnytėlę. Greta pastatė medinį vienuolyno namą pirmiesiems iš Kauno bernardinų vienuolyno pakviestiems 10 vienuolių, kurių vyriausiasis, arba pirmasis Kretingos pranciškonų brolijos gvardijonas, buvo Petras Listakovskis.
Ši bažnytėlė veikė daugiau kaip 15 metų. Joje J. K. Chodkevičius palaidojo ir vos kelias valandas išgyvenusį savo jauniausiąjį sūnų Joną Kazimierą. Vėliau jo palaikai buvo perkelti į naujos mūrinės bažnyčios kriptą.
Naujo vienuolyno kitapus Akmenos pamatai buvo išlieti 1605 m., pastatas išmūrytas 1607–1610 m. Pabaigus vienuolyno statybą, 1610–1617 m. buvo statoma bažnyčia, kurią 1619 m. Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška konsekravo Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus titulu.
Samtis – kaip pirtyse
Senamiesčio sluoksnyje archeologai dar aptiko to paties laikotarpio – XVII–XVIII a. – medinį samtį ir diržą. „Samtis sunkus, masyvus, primena dabartinį, naudojamą pirtyse. Žmonės, matyt, juo sėmė vandenį. Aptikome samtį kitoje vietoje, ties sankryža prie Turizmo informacijos centro. Vieta čia drėgna, todėl gerai išsilaikė, kitur būtų sutrūnijęs“, – samprotavo J.Sadauskas.
Odinis diržas rastas ne vientisas, o atskirais fragmentais, kitos dalys sunykusios. „Storas, tokių žmonės lyg ir nenešiojo. Manoma, kad tai galėjo būti arklio pakinktai. Atkuriant diržą, teks įdėti nemažai triūso“, – sakė archeologas.
Visame Vilniaus gatvės tyrimų ruože aptikta daug buitinės ir statybinės keramikos, priskiriamos XVII–XX a. „Kai nuvalysime kiekvieną šukę, nė neabejoju, kad paaiškės įvairių įdomybių. Kol kas sumetrikavę jas dedame į krūvą, po to ištirsime ir – į muziejų“, – apie tolesnį radinių kelią kalbėjo J.Sadauskas.
Monograma IHS taip pat matoma bažnyčių puošyboje. Yra keli būdai iššifruoti IHS trumpinį: Iesu Hominum Salvator – „Jėzus žmonijos gelbėtojas“; In Hoc Signo (Vinces) – su šiuo ženklu (nugalėsi); In Hac (Cruce) salus – šitame (kryžiuje) išganymas.
Monogramą IHS, apgaubtą dieviškais saulės spinduliais, taip pat naudojo ir knygų įrišėjai įvairiuose Europos miestuose bei daugelis Abiejų Tautų Respublikos spaustuvininkų.
