Tai aiškinama kaip neišvengiama pandemijos pasekmė. Kaip bekalbėsime, ši skola metai iš metų auga, o jos apčiuopiamam sumažinimui galimybių nematyti. Milijardinės palūkanos, kuriuos mokame visi, iškeliauja kažkam iš Lietuvos. O kaip buvo praeityje? Tai nagrinėja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Lietuvių išeivijos instituto vyr. mokslo darbuotojas, profesorius Juozas Skirius.
Deja, istorija mums rodo, kad, bent jau XX amžiuje, neįsiskolinusių valstybių neegzistavo. Matyt, tai neišvengiamas ekonominis procesas. Tik iškyla svarbus klausimas: ar skola auga, ar mažėja? Valstybės skola – tai, be jokios abejonės, našta valstybės gyventojams. Ar galima tą naštą po truputį mažinti? Atsisukus į mūsų netolimą praeitį, pastebėsime, kad tai ir buvo daroma: palaipsniui, gerai apgalvojant ir kai kada „veržiant diržus“, aktyviai pajungiant valdininkiją, visus socialinius sluoksnius.
1939-ųjų Lietuvos skola – mažesnė, nei šiandien
Moderniųjų laikų Lietuvos valstybė (1918–1940 m.) kūrėsi, galima sakyti, nuo nulio. Pirmojo pasaulinio karo metu kraštas buvo gerokai apnaikintas ir vokiečių apiplėštas, praktiškai nebuvo iš carinių laikų paveldėto valstybinio turto. Todėl nieko nuostabaus, kad krašto atstatymui ir valdymui būtinai reikėjo papildomų pinigų – užsienio paskolų. Nuo 1919 m. Lietuvos skola užsieniui taip pat augo iki 1935 m. – tais metais ji sudarė 15,1 mln. JAV dolerių arba, pagal to meto santykį, 90,5 mln. litų. 1935-aisiais valstybės pajamos sudarė 279,9 mln. litų. Taigi, skola prilygo maždaug 30 proc. visų valstybės pajamų. Į biudžeto išlaidas kasmet buvo įtraukiama mokama skolos dalis ir palūkanos.
Remiantis statistika, matome, kad nuo 1936 m. skola užsieniui pradėjo mažėti, o 1940 m. sausio 1 d. ji sudarė 11,5 mln. JAV dolerių arba 69,3 mln. litų. Pažymint Lietuvos valstybės dvidešimtmetį, finansininkai rašė, jog šalies skola užsieniui „valstybės finansuose nevaidina esminio vaidmens“. Jie pateikė pavyzdį: 1937 m. vienam Lietuvos gyventojui teko 47 litai iš visos valstybės skolos, Latvijos – 80 litų, Estijos – net 180 litų, Lenkijos – apie 145 litai. O štai 1939 m. vienam Lietuvos gyventojui jau teko tik 31 litas užsienio skolos. Palyginimui, 2021 m. pradžioje vienam mūsų šalies gyventojui teko po maždaug 8 tūkst. eurų skolos. Ir ateityje ši suma, matyt, tik augs.
Didžiausia Lietuvos užsienio skolos dalis atiteko JAV ir Švedijai. Pagal 1939 m. statistiką, įsiskolinimas JAV sudarė 60,4 proc., Švedijai – 36,6 proc., D. Britanijai – 2,1 proc., Vokietijai – 0,3 proc. Likusius 0,6 proc. sudarė skola kitoms valstybėms – Austrijai, Belgijai, Čekoslovakijai, Danijai.
Tarpukario Lietuvos finansinė politika – labai atsakinga
Lietuva dar 1919 metais buvo įsiskolinusi JAV, nes iš jos karo sandėlių Prancūzijoje gavo tuo metu labai reikalingų prekių: drabužių, vaistų, maisto produktų. 1924 m. buvo pasirašyta Lietuvos ir JAV sutartis, pagal kurią amerikiečiams lietuviai iki 1986 m. turėjo išmokėti 6 mln. dolerių skolą ir nemažas palūkanas. Be to, Lietuvos vyriausybė 1919–1923 metais buvo išplatinusi tarp JAV lietuvių taip vadinamas Laisvės paskolos obligacijas (tuo metu vadintas bonais) už beveik 1,9 mln. JAV dolerių. Lietuvos valdžia pareigingai jiems mokėjo palūkanas ir iki pat 1940 m. išpirkinėjo iš amerikiečių jų nupirktus bonus. O štai 1930-aisiais Lietuvos vyriausybė 35 metams perleido švedų bendrovei STAB degtukų gamybos ir prekybos monopolį, mainais gaudama 6 mln. JAV dolerių paskolą krašto ūkio atstatymo tikslams (faktiškai mūsų šalis gavo 4,5 mln. dolerių). Buvo ir kiti smulkesni pasiskolinimai.
Pasak ekonomisto dr. Vlado Terlecko, Lietuvos vyriausybė, ypač premjeras Juozas Tūbelis, labai atsakingai vykdė valstybės finansinę politiką, laikėsi konservatyvaus principo – neišleisti daugiau nei uždirbama. Todėl buvo siekiama subalansuoti valstybės biudžetą griežtai laikantis racionalaus taupumo, neproduktyvių išlaidų varžymo, kiek įmanoma vengti užsienio paskolų.
Pavyzdžiui, kaip rodo statistika, 1924–1937 m. visuomet buvo išlaikomas teigiamas pajamų ir išlaidų santykis. Išlaidos neviršijo pajamų, tad buvo sudaromas lėšų perteklius. Taip buvo galima padaryti ir taupant valstybės lėšas. Labai charakteringas tuo klausimu premjero ir finansų ministro J. Tūbelio slaptas ir skubus raštas susisiekimo ministrui Vytautui Vileišiui, išsiųstas 1931-ųjų spalio 17-ąją.
„P. Ministre, dėl besitęsiančių ir vis aštresne forma pasireiškiančių pasaulio ūkio negalavimų, kiekviena valstybė atskirai yra verčiama skubiai imtis ypatingų priemonių savai valiutai nuo galimų sukrėtimų apsaugoti ir kredito srityje dėl to pasireiškiantiems sunkumams išvengti. Šitie sunkumai pirmoje eilėje rišasi su užsienio prekyba – jos importo pozicijos didėjimu. Importo didėjimas mažina tiek aukso, tiek svetimos pastovios valiutos išteklius“.
„Importe žymiai dalyvauja ir mūsų valstybės įstaigos, atlikdamos jų daromus užpirkimus užsienyje. Tuo tarpu, kaip didžiąją dalį šitų užpirkimų yra galima lengvai patenkinti vidaus pramonės gaminiais. Šio dėlei būtinai reikalinga dėti pastangų geriau pažinti mūsų gaminių rinką, jų išteklius ir rūšis. Darydami užpirkimus viduje žymiai sutaupysime svetimos valiutos ir labai paremsime savo krašto pramonę. Šiems tikslams įgyvendinti turime parodyti ypatingų pastangų“, – laiške rašė J. Tūbelis.
Valdininkai kovojo net dėl simbolinių sumų
Ir nieko nuostabaus, kad Didžiosios krizės metais (1929–1933) Lietuvos pinigas – litas – nebuvo nuvertintas, liko stabili valiuta. Nežiūrint valstybės taupumo, buvo ir kiti vyriausybės bandymai, siekiant sumažinti savo skolos įsipareigojimus užsieniui. Kaip pavyzdį galime paimti Lietuvos skolos JAV klausimo sprendimą.
Būtina pažymėti, kad Lietuva iki 1931 m. savo skolą pareigingai mokėjo. Bet 1931–1932 m., tai yra, ištikus Didžiajai pasaulinei krizei, Lietuva, kaip ir daugelis šalių, dalyvavo JAV valdžios įteisintame skolų moratoriume (įvardintame Huverio moratoriumu). Krizės laikotarpiu JAV valdžia leido savo skolininkėms laikinai sustabdyti skolos mokėjimą, įnešant tik simbolišką sumą.
Prisimenant Lietuvos valdžios taupymo politiką, matome puikų pavyzdį, kaip bandyta ir šią sumą dar labiau sumažinti. Tai atsiskleidžia Lietuvos valstybės pasiuntinio Vašingtone (1928–1933 m.) Broniaus Kazio Balučio veikloje. Jis išsiaiškino JAV Valstybės departamente, jog yra šiokia tokia galimybė dar 2,5 tūkstančio JAV dolerių (to meto 25 tūkst. litų) sumažinti ir taip jau simbolišką 10 tūkst. dolerių Lietuvos metinę simbolinę skolos sumą Amerikai, kurią mūsų šalies vyriausybė privalėjo sumokėti 1933 metais.
Pinigai jau buvo perversti, bet B. K. Balutis ėjo į JAV Valstybės departamentą, drąsiai įrodinėjo amerikiečiams ir pasiekė, kad jie nusileistų ir priimtų mažesnę sumą. Taip pavyko išsaugoti Lietuvos valstybės iždui 2,5 tūkst. JAV dolerių – galima sakyti, menką sumą. Galima buvo ir nesistengti – tačiau pasiuntinys diplomatiškai kovojo nors ir dėl nedidelių, bet dėl Lietuvos valstybės pinigų!
Puikus pavyzdys, kaip valstybės tarnautojas kaunasi dėl kelių tūkstančių valdiškų pinigų. Kodėl? Jam tai buvo normalu, jis buvo įsitikinęs, kad atlieka savo, kaip valstybės valdininko, šiuo atveju Lietuvos pasiuntinio Vašingtone pareigas. Ar ką nors panašaus šiandieną žinome? Kaip norėtųsi sužinoti, kad ir šiandien mūsų valdininkija negaili jėgų ir laiko, siekiant išsaugoti ir sutaupyti kiekvieną valstybės eurą...
Skolos mokėjimas – prestižo ir autoriteto klausimas
Iki 1934 m. Lietuva jau buvo JAV išmokėjusi 1,2 mln. JAV dolerių, įskaitant palūkanas. Nacių valdomai Vokietijai atsisakius mokėti karo reparacijas Prancūzijai, Didžiajai Britanijai, Italijai ir kitoms šalims, šios šalys atsisakė Amerikai mokėti skolas, kurios sutartimis buvo siejamos su reparacijomis.
Tuo pasinaudojo ir Lietuvos vyriausybės, kurios savo skolos nemokėjimą, vis atidedant, 1934–1940 m. argumentavo tuo, kad Vokietija nemokėjo Lietuvai reparacijų, o ekonominė krizė neigiamai paveikė šalies ūkį; taip pat – tuo, kad valstybė prarado daug įplaukų į iždą, netekus Klaipėdos, bei brangiai kainuojančiu atgauto Vilniaus krašto atstatymu. Primindavo ir tai, kad 1919 m. gautas prekes iš JAV patys amerikiečiai įvertino per didelėmis kainomis. Tiesa, Lietuvos valdžia brangino santykius su JAV, todėl savo skolų nemokėjimo klausimą formulavo atsargiai, atidžiai stebėdama kitų šalių, ypač didžiųjų skolininkių – D. Britanijos ir Prancūzijos – veiksmus. Šios valstybės nerodė noro mokėti, o jomis sekė ir mažesnės valstybės.
Įdomu ir tai, kad mūsų šalies skola buvo bene vienintelė Lietuvos ir JAV santykių sritis, kuria labiau domėjosi JAV valdžia ir pirmoji rodė dėmesį Lietuvai, o ne atvirkščiai. Vašingtono politiniai sluoksniai šiuo klausimu du kartus metuose „prisimindavo“ Lietuvą. Lietuvos pasiuntinys Povilas Žadeikis, skirtingai nei užsienio reikalų ir finansų ministerijų vadovai, buvo ne tik skolos sumažinimo, bet ir jos būtino išmokėjimo šalininkas. Jis matė, kaip jautriai į skolos klausimą žiūrėjo JAV visuomenė ir dalis lietuvių išeivijos, kaip neigiamai skolų nemokėjimą vertino JAV Kongresas.
Lietuvos pasiuntinys savo poziciją grindė ir tuo, kad ateityje mūsų valstybei gali prisireikti rimtos JAV moralinės ir materialinės paramos. Anot jo, kad ir nedidelės skolos mokėjimas – tai Lietuvos prestižo reikalas, autoriteto stiprinimo amerikiečių akyse reikalas, netgi garantas ateityje. P. Žadeikis nuolat ragino Lietuvos valdžią rodyti iniciatyvą ir sau naudingai persiderėti skolos mokėjimą, o dalį skolos mokėti net lietuviškomis prekėmis.
Skola taip ir liko nesumokėta
Tikėjimas, kad gal nereikės mokėti, jau buvo stipresnis už pasirašytų įsipareigojimų vykdymą ar iniciatyvą persiderėti. Tikėjimą stiprino ir patys amerikiečiai: spauda, ekonomistai bei kai kurie politikai jau reiškė nuomonę, kad skolų pilnai susigražinti nebepavyks. Jie siūlė jei ne panaikinti skolas, tai bent jau jas sumažinti.
Kaip rodo archyviniai dokumentai ir statistika, skolos mokėjimas nebūtų rimčiau negatyvia prasme paveikęs Lietuvos ūkio. Bet 1934–1940 metais nesumokėti pinigai, maždaug apie 1,6 mln. dolerių skolos su palūkanomis, buvo panaudoti kitiems Lietuvos poreikiams finansuoti. Skola taip ir nebuvo sumokėta – Antrasis pasaulinis karas ir jo padariniai skolos klausimą padarė nebe svarbiausia JAV problema, kuri tapo istorijos objektu.
Nežiūrint valstybės taupumo, vis dėlto kraštas tvarkėsi, ūkis plėtėsi, augo pajamos ir tai leido po truputi didinti atlyginimus švietimo ir kultūros darbuotojams, po truputį kilo tarnautojų ir darbininkų pragyvenimo lygis – iki pat tragiškų 1940 metų.
