Egipte aptikta reta „molio mumija“ nustebino archeologus – jie nesitikėjo, kad mirusįjį suras palaidotą sukietėjusio molio lukšte.

„Molio šarvas“ yra nepakartojamas radinys. Jis atskleidžia „laidojimo būdą, kuris anksčiau nebuvo dokumentuotas tarp Egipto archeologinių radinių“, – moksliniame žurnale „PLOS One“ publikuotame straipsnyje skelbia mokslininkai.

Gali būti, kad „molio apvalkalas“ buvo panaudotas stabilizuojant mumiją po to, kai ji buvo pažeista – tačiau molis taip pat galėjo būti panaudotas ir mėgdžiojant visuomenės elito praktiką nuo Naujosios Karalystės laikų iki 21 dinastijos (apie 1294-945 m. pr.m.e.), kai balzamavimui kartais būdavo naudojamos importinės dervos.

Taigi, kodėl šis asmuo buvo padengtas moliu – o ne derva? „Molis yra labiau prieinama medžiaga“, – sako mokslinė Macquarie universiteto (Australija) Istorijos ir archeologijos katedros bendradarbė bei tyrimo vadovė Karin Sowada.

Ir molio apvalkalas nėra vienintelė mumijos keistenybė. Mumija, datuojama 1207 m. pr.m.e, po mirties buvo pažeista ir maža to, palaidota ne savo karste – karste, skirtame ne taip seniai mirusiai moteriai, nustatė mokslininkai.

Kaip ir daugelį senovės Egipto mumijų, karste palaidotą „molio mumiją“ XIX a. įsigijo Vakarų kolekcininkas, šiuo atveju – Anglijos ir Australijos politikas, seras Charlesas Nicholsonas. 1860 m. jis padovanojo reliktą Sidnėjaus universitetui, ir jis dabar priklauso universiteto Chau Chak Wing muziejui. Bet atrodo, kad tas, kuris pardavė artefaktus, apgavo politiką: karstas yra naujesnis už jame palaidotą kūną, nustatė tyrėjai.

„Vietiniai prekiautojai greičiausiai įdėjo į sarkofagą nesusijusį mumifikuotą kūną, kad parduotų pilnesnį „komplektą“, įprastą vietos senienų rinkoje“, – tyrime rašo mokslininkai. Karste užrašytas moters vardas – Meruah arba Meru(t)ah – ir sprendžiant pagal papuošimus (sarkofago ikonografiją), karstas yra iš daugmaž 1000-ųjų metų pr.m.e, – kas rodo, kad sarkofagas yra maždaug 200 metų naujesnis už jame esančią mumiją.

Ir nors karste palaidotas asmuo nėra Meruah, anatominiai pėdsakai rodo, kad vis dėlto tai irgi buvo moteris, mirusi būdama 26-35 metų amžiaus, teigia mokslininkai.

Molio technologija

Tai, kad 3400 metų senumo mumija yra neįprasta, tyrėjai pirmą kartą suprato 1999 m., kai kompiuterinė tomografija atskleidė kai ką neįprasto. Norėdami ištirti, mokslininkai paėmė keletą mumijos vyturų pavyzdžių – ir atrado, kad juose yra smėlio ir molio mišinio. Kai nauja tyrėjų komanda 2017 m. pakartotinai nuskenavo mumiją, jie atskleidė anksčiau nežinotas detales – ypač kai chemiškai iš naujo ištyrė molio fragmentus.

Po mirties moteris buvo mumifikuota ir suvyniota į audinį. Tada jos palaikai, įskaitant kairįjį kelį ir blauzdą, „nežinomomis aplinkybėmis“ buvo pažeisti (galbūt tai nulėmė kapų plėšikų veikla), kas paskatino kažką, gyvenusį viena ar dviem kartomis vėliau nuo moters mirties laikų, „suremontuoti“ jos mumiją, iš naujo ją pervyniojant ir panaudojant tekstilę bei molį“, – tyrime rašė mokslininkai.

Kad ir kas „taisė“ mumiją, jis pagamino sudėtingą „žemės sumuštinį“, tarp lininių vyturų sluoksnių įterpdamas molio, smėlio ir šiaudų mišinį. Giluminiame molio mišinio sluoksnyje būta baltojo kalcito pigmento, o viršus buvo padengtas ochra – raudonu mineraliniu pigmentu, sako K. Sowada. „Molis, matyt, buvo klojamas sluoksniais, kol jis dar buvo drėgnas ir lankstus, – teigia ji. – Kūnas buvo apvyniotas lino vyturais, buvo uždėta molinė danga, o tada vėl tęstas tolesnis vyniojimas“.

Vėliau mumija buvo dar kartą pažeista – šį kartą dešinėje kaklo ir galvos pusėje. Kadangi ši žala apėmė visus sluoksnius, įskaitant molio šarvą, panašu, šis pažeidimas buvo naujesnis ir paskatino įsegti metalinius smeigtukus, kurie turėjo stabilizuoti pažeistas vietas, sako mokslininkai.

Ši „molio mumija“ nėra vienintelė senovės Egipto mumija, kuri po mirties buvo taisyta. Faraono Seti I kūnas taip pat buvo buvo ne kartą pervyniotas, taip pat ir faraono Amenhotepo III (garsiojo Tutanchamono senelio) palaikai, pažymi tyrėjai.

O kalbant apie šios moters molio dangą – „tai tikrai naujas Egipto mumifikacijos atradimas, – sako K. Sowada. – Ir šis tyrimas padeda sukurti platesnį ir labiau detalizuotą vaizdą apie tai, kaip senovės egiptiečiai elgėsi su savo mirusiaisiais ir juos ruošdavo pomirtinei kelionei“.

Parengta pagal „Live Science“.