„Senoviniai cunamiai turėjo didžiulę įtaką pakrančių visuomenėms, – sako Kalifornijos universiteto (JAV) Jūrų archeologijos centro Scrippso antropologijos katedros mokslininkas dr. Giladas Shtienbergas. – Per 6000 metų sukaupti istoriniai bei geologiniai duomenys rodo, kad cunamiai būdavo dažnas reiškinys, darantis įtaką Viduržemio jūros rytinei pakrantei. Egėjo jūros regione per pastaruosius 2000 metų įvykdavo maždaug 8 tokie reiškiniai per šimtmetį, o per pastaruosius 3000 metų Levianto baseine – maždaug 10 įvykių per šimtmetį“.
Mokslininkas su komanda ištyrė nuosėdų pavyzdžius, surinktus Tel Doro radimvietėje, esančioje į pietus nuo Haifos. „Mūsų projektas buvo dedikuotas Izraelio pakrantės senovinio klimato ir aplinkos pokyčių rekonstrukcijai per pastaruosius 12 000 metų“, – sakoma G.Shteinbergo pranešime.
Mokslininkas pasakoja, Tel Doras kadaise buvo pajūrio miestas-piliakalnis, kuriame gyventa nuo bronzos amžiaus vidurio (2000–1550 m. pr.m.e), per visą Romos laikotarpį iki IV a. – ir šioje radimvietėje aptinkami net ir Bizantijos gyventojų bei kryžiuočių pėdsakai.
Paskutinis ledynmetis baigėsi maždaug tuo metu, kurį tyrinėja G.Shteinbergas – tad ledams susidūrus su užplūdusia šiluma, kilo jūros lygis. Tai reiškia ir tai, kad tuo metu kranto linija buvo toli nuo tos vietos, kur ji dabar šiandien.
Vykdydami savo tyrimą ir siekdami sukurti skaitmeninį Tel Doro modelį, mokslininkai panaudojo fotogrametrinius nuotolinio stebėjimo metodus – o kartu vykdė ir su povandeninius kasinėjimus bei gręžinius, siekusius 9 m gylį.
Moksliniame žurnale „PLoS ONE“ publikuotame tyrime G.Shtienbergas su kolegomis rašo, kad taip surinktuose mėginiuose jie aptiko jūros kriauklių ir smėlio sluoksnį, kuris datuojamas 9910-9 290 metų amžiumi. Bet šis sluoksnis kažkaip atsirado viduriniuose pelkių (taigi, kontinentinės sausumos) sluoksniuose, nusėdusiuose prieš 15 000-7 800 metų.
Mokslininkai, atlikę skaičiavimus, teigia, kad sluoksnį turėjo sunešti 16 metrų aukščio cunamis, nuo tuometinės pakrantės įsiveržęs į kontinento gilumą per 1,5-3,5 kilometro.
Tokią teoriją patvirtina ir archeologiniai radiniai: ikikeraminio neolito (prieš 11 700-9800 metų) gyvenviečių pėdsakų čia beveik neaptikta, kas patvirtintų versiją, jog daugumą jų nušlavė cunamis – o štai 8250-7800 metų senumo neolito gyvenviečio pėdsakų jau esama – kas rodo, kad po kataklizmo žmonės vėl apgyvendino kraštą.
„Mūsų projektas buvo skirtas senovės Izraelio pakrantės klimato ir aplinkos pokyčių per pastaruosius 12 000 metų rekonstravimui. Nė nesvajojome rasti priešistorinio cunamio įrodymų, – teigia G. Shtienbergas. – Mokslininkai žino, kad neolito pradžioje, maždaug prieš 10 000 metų, pajūrio linija buvo 4 km atstumu nuo ten, kur jis yra šiandien. Kai San Diege pradėjome tyrinėti surinktus mėginius ir pamatėme jūrinių kriauklių sluoksnį, patekusį į neolito laikų sausumos sluoksnius, supratome, kad padarėme didelį atradimą“.
Beje, netoliese esančio Karmelio urvo stalaktitai liudija maždaug prieš 10 000 metų įvykusį didelio masto žemės drebėjimą. Jūros dugno žemėlapiai prie Izraelio krantų pateikia įrodymus apie dvi pakankamai dideles nuošliaužas, kurios galėjo sukelti tokio masto cunamius.
Pačiame moksliniame straipsnyje nėra spėliojama, ar išgyvenusiųjų pasakojimai apie tokį epinį įvykį galėjo būti tūkstantmečius perduodami iš lūpų į lūpas ir galiausiai nugulti į Bibliją. Tačiau mokslui žinoma, kad Australijos čiabuviai dar didesnį laiko tarpą išsaugojo kolektyvinius prisiminimus apie kylančias jūras ir ugnikalnių išsiveržimus.
Parengta pagal „Sci News“ ir „IFL Science“.
