Ironiška todėl, kad šis žaidimas būtent ir leidžia apsilankyti tokioje ateityje – technologiškai ultrapažangioje, bet visiškai nusisukusioje nuo mitinio „paprasto žmogaus“, aukštinančioje pinigus, valdomoje ne demokratijos, o korporacijų – ir pilnoje implantų, čipų ir ginklų (tik va tik skiepų tema kažkodėl visiškai neplėtojama).
Vietoje galulaukėje svyruojančio berželio čia – neoninėmis šviesomis blyksintis kibernetinis didmiestis, vietoje žalių pievų, kurioje valstiečio dūšia atsigauna – šiukšlių maišais nukrautos pakelės (ne, tai ne hiperbolė. Būtent tokių detalių galima aptikti žaidime).
Vietoje basakojų mergelių, paupy vainikus pinančių – tatuiruotos, visokiais implantais žibančios biotroniniais protezais švysčiojančios moterys, vyrai bei tarpinių lyčių individai, o kas baisiausia – kurdamasis savo personažą, moteriškam kūnui gali primontuoti vyriškus lytinius organus ar atvirkščiai! Seubas kažkoks!
Tai žodžiu, tik pyk ir norėk – ir rodyk visiems, kad va, jei taip viskas ir toliau tęsis, tai tokią ateitį ir turėsim!
Kas yra kiberpankas?
Jau pačiame žaidimo pavadinime sutinkamas žodis „kiberpankas“. Iš tiesų jis čia turi net dvigubą reikšmę.
Pirmoji ir plačioji – tai yra mokslinės fantastikos žanras, pradėjęs kurtis praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Pats pavadinimas viską gana gerai iliustruoja: tai yra kibernetika, sukryžminta su pankų ideologija, estetika ir filosofija. Tai yra – aukščiausi technologijos pasiekimai ir nihilistinė, atsainioji, abejingumą tradicinėms moralės normoms demonstruojanti pasaulėžiūra.
Tad ir kiberpanko žanro kūriniai pasižymi distopiškumu, socialiniu nihilizmu, korporacijų demonizavimu – ir aukštosiomis technologijomis. Viso to rezultatas – dažniausiai radikaliai persitvarkiusi visuomenė, kur valstybes ir jų institucijas keičia korporacijos (pavyzdžiui egzistuoja privati policija. Ne šalia tradicinės, bet vietoje jos. Tiesiog „UAB Policija“. Norite tvarkos? Užsisakykite mūsų paslaugas!), o gatvės praeiviuose visokie implantai ar kūno modifikacijos yra daugmaž keturis kartus dažnesnės nei šiais laikais – tatuiruotės. Tai pasaulis, kuriame USB atmintinę (tiksliau, futuristišką jos analogą) kiši ne į kompiuterį, o tiesiai sau į galvą.
Antroji „cyberpunk“ reikšmė žaidimo pavadinime – nuoroda į 1990 m. pradėtą kurti stalo vaidmenų žaidimų sistemą „Cyberpunk“. Stalo vaidmenų žaidimai (angl. Pen-and-paper role playing game, PnP RPG) – tai žaidimai iš tų laikų, kai kompiuteriai daugumai žmonių buvo neprieinami, bet patirti įsivaizduojamus nuotykius norėdavosi, todėl tam buvo pasitelkiami patys galingiausi grafiniai procesoriai – paties žmogaus fantazija. Sėsdavo žaidėjai aplink stalą, mėtydavo žaidimo kauliukus, pasakodavo, ką jų personažai veikia, o žaidimo vedėjas užimdavo Dievo rolę įsivaizduojamajame pasaulyje ir valdydavo tiek pastarąjį, tiek žaidėjų personažų likimus. Dabar šią praktiką smarkiai išstūmė kompiuteriai ir vaizdo žaidimai.
O „Cyberpunk 2077“ yra tiesioginė stalo žaidimų sistemos „Cyberpunk“ inkarnacija – nors ir ne visai tiksli, t.y. stipriai supaprastinta, nes originali sistema yra labai plati ir detali – tiek plati ir detali, kad norint sukišti ją į kompiuterinį žaidimą, teko gerokai supaprastinti.
Sveiki atvykę į Naitsitį
Žaidimas vyksta Naitsityje (angl. Night city) – alternatyvioje laiko linijoje egzistuojančiame „laisvajame mieste“, įsikūrusiame pačiame Kalifornijos (JAV) širdyje. Beje, kodėl lietuviškai Naitsitis, o ne Nakties miestas? Dėl tos pačios priežasties, kodėl JAV sostinę vadiname Vašingtonu, o ne Washingtonu, sulietuvindami JAV prezidento pavardės rašybą. Nes „Cyberpunk 2077“ plotmėje miestas pavadintas ne pagal paros metą, o jo įkūrėjė, Richardo Nighto, garbei.
O „Laisvasis miestas“ čia reiškia, kad teritorija dar yra Jungtinių Amerikos Valstijų dalis, bet čia negalioja federaliniai įstatymai. To rezultatas – miestas tvarkosi pats, t.y. gyvena santvarkoje, kažkuo panašioje į technofilinį laukinį kapitalizmą. Čia klesti tai, kas mūsų pasaulyje būtų traktuojama kaip nusikalstamumas, tačiau „Cyberpunk 2077“ yra įprasta norma. Baisu? Bet juk vos prieš keletą šimtų metų vergija buvo kuo legaliausias dalykas.
Ir būtent tokiame pasaulyje bando išgyventi žaidimo protagonistas ar protagonistė V (tarti „Vi“). Išgyventi – tai toli gražu nereiškia skundžiantis gyvenimu vargelį vargti. V „Cyberpunk“ pasaulyje jaučiasi kaip kiberžuvis neovandenyje, ir į gyvenimą su džiaugsmu kabinasi ragais, nagais ir kitokiais implantais. Ir jam/jai iš esmės sekasi. Aišku, pati žaidimo istorija pasakoja apie tai, kaip vis dėlto pagrindiniam personažui nepasisekė, ir kaip jis dabar turi suktis iš kebeknės – tačiau šiaip jau V visur stebėtinai lydi sėkmė.
Kuriantis personažą, galima rinktis iš trijų „gyvenimo kelių“ (angl. lifepath): klajoklio (angl. Nomad. Galima sakyti, „kaimiečio“, autsaiderio. CP pasaulyje klajokliais tampa tie, kuriuos iš nuosavų namų ir gyvenviečių išvaro korporacijos), gatvinio (angl. Streetkid. Megapolio gyventojai, išgyvenantis betono džiunglėse sukauptos „gatvės išminties“ dėka) ir korporatyvinio planktono (angl. Corpo. Korporacijų darbuotojai.).
Ir kiek teko išbandyti, bent jau pirmojoje dešimtyje žaidimo valandų šie skirtingi keliai atrodo labiau kosmetiniai ir skirti labiau skirti susitapatinimui su herojumi (RPG elementas), bet ne kritinei žaidimo mechanikai: taip, atsiranda kai kurių veiksmų ar dialogų galimybės, kurių nėra kitame „gyvenimo kelyje“, tačiau kol kas neteko susidurti nė su vieno atveju, kad pasirinkus vienokį kelią, nebegalėtum įvykdyti kažkokios užduoties.
Beje, visų trijų gyvenimo kelių startinės pozicijos žaidime yra skirtingos, bet labai greitai viskas suvienodėja.
Beje, kalbant apie žaidimo istoriją, siužetą – jis sukonstruotas gana keistai. Paprastai žaidimai kuriami taip, kad kuo labiau užkabintų žaidėją pradžioje, į antrą žaidimo pusę viskas jau kiek pabosta, ir azartas pereiti visą žaidimą išlieka nebent iš noro užsidėti varnelę, kad va, perėjai.
„Cyberpunk 2077“ atveju viskas kažkodėl padaryta gerokai kitaip: žaidėjas įmetamas į visiškai nepažįstamą ir svetimą aplinką jam nesuteikiant beveik jokio galios pojūčio, be rimtesnio instruktažo į vartotojo sąsają ir panašiai, ir tik po kelių aktyvaus žaidimo valandų viskas įsivažiuoja taip, kad jau norisi į kiberpasaulį sugrįžti vėl ir vėl.
Būtent dėl tokio keisto sprendimo (ar efekto) galima sutikti daug neigiamų žaidimo vertinimų – esą žaidimas visiškai neįdomus. Tad sakyčiau, paprastai jie tiesiog reiškia, kad žaidėjai neištvėrė pakankamai ilgai, kad prasidėtų įdomumas. Tad galima sakyti, kol nesusitikai su Johnny Silverhandu (taip, vaidinamu Keanu Reeveso), tol žaisti „Cyberpunk 2077“ išvis nepradėjai.
Beje, pačioje pradžioje pastangos atbaidyti žaidėją, atrodytų, dedamos vos ne specialiai – jam prikišamai parenkamas virtualus partneris, kuris savo charakteriu, povyza ir kalbomis tiesiog prašyte prašosi kulkos į kaktą. Tačiau galiausiai viskas baigiasi išties emocingomis akimirkomis. Tad vėl gi – tereikia jų išlaukti.
N-18, arba kūnas – nebe šventas
Jau minėjau, savo personažą galima susikurti iki smulkiausių fizinių detalių, ir apribojimų čia nėra. Tu gali būti dvimetriniu žaliūku, kalbančiu seksualiai prikimusiu merginos balsu, o taip pat gali būti ir smulkutė panelė, košianti žodžius per dantis baro kietuolio balsu. Maža to, kuriantis personažą, gali pasirinkti net ir intymiausias jo kūno dalis – jų dydį, išvaizdą. Nepriklausomai nuo lyties. Tai yra, moteriškė gali turėti penį, o vyriškis – išvis nieko neturėti (tame tarpe ir spenelių, išvis. Moteriškam personažui tai irgi galioja).
Kaip jau galima nuspėti, žaidime nevengiama nuogumo. Bet pasak žaidimo kūrėjų, taip yra ne vaikantis skandalingumo ar dėl to, kad žaidimas yra suaugusiesiems, bet kaip teigia vienas iš žaidimo kūrėjų Adamas Badowskis, taip padaryta konceptualiai: „Tai yra kiberpankas, žmonės transformuoja savo kūną. Taigi, kūnas nebėra šventas, jis yra profaniškas. Kadangi žmonės viską modifikuoja, jie praranda ryšį su kūnu, su mėsa“.
Tiesa, žaidimo pasaulyje vaikščioti visiškai nuogam nepavyks. Net jei personažo/inventoriaus lange ir išrengsite jį visiškai nuogai, žaidimo pasaulyje jis vis tiek dėvės bent glaudes ar kelnaites.
Tai apie ką žaidimas?
„Cyberpunk 2077“ – tai pirmo asmens veiksmo-vaidmenų žaidimas (angl. action role playing game, action RPG). Žaidėjas neoninį ateities pasaulį mato pirmo asmens perspektyva, kaip įprasta šaudyklėse. Dalį žaidimo apima ir vairavimas, kelionės automobiliais.
Žaidimo metu tenka vykdyti įvairias užduotis – pavyzdžiui, sugrąžinti į dirbtinio intelekto valdomą taksi kompaniją pabėgusius savavaldžius taksi automobilius. O pabėgo, jie, pasirodo, dėl įvairių priežasčių – vienas išprotėjo ir tapo žudiku, kitas tiesiog norėjo laisvės, trečią staiga apėmė panika bei paranoja ir jis nebetiki, kad saugiai gali pats parsivairuoti save į garažą.
Žaidimą sudaro pagrindinė užduočių linija, per kurią pasakojamas visa istorija – ir šalutinės užduotys. Žaidimo istorija ir siužetas daugiausia linijinis – tai yra, vartotojas neturi didelės veiksmų laisvės. Tiksliau, jis turi šiokią tokią pasirinkimo laisvę, kaip pasiekti tikslą (tarkime, nuhakinti kompiuterį arba tiesiog į jį suvaryti automato apkabą), bet ne laisvę pasirinkti patį tikslą.
Tad taip viskas ir vyksta – klajoji po brutalistinės architektūros Nakties miestą, žiopsai į egzotiškus automobilius, kartais pašaudai, kartais paplepi, kartais pahakini. Galima sakyti, „Grand Theft Auto“ ir „Deus Ex“ hibridas, distopiškai futuristiniame pasaulyje. Bet keista, visiškai nesijaučia „Watch Dogs“ aromato – nors kaip tik tokio tikėtumeis turint omenyje pasaulį ir tematiką.
Koks įspūdis apie pagrindinę žaidimo istoriją? Reikia pripažinti, nukalta gerai ir įdomiai (net jei pati pradžia ir nelabai įkvepianti). Yra netikėtumų, yra emocingų momentų. Įdomi technologijų ateities vizija.
Ilgas ir vingiuotas kelias
„Cyberpunk 2077“ kūrimo istorija verta atskiro straipsnio. Mat žaidimo kūrimo darbai prasidėjo dar 2015 metais, vos tik užbaigus paskutinį tos pačios žaidimų kūrimo studijos kurtą „Witcher“ išplėtimą „Blood and Wine“.
Kūrimo darbai truko ilgai ir išleidimas buvo kelis kartus nukeltas – kas, žinoma, nepaprastai erzino laukiančius žaidėjus, bet ir kurstė jų smalsumą (bei naujų juokelių atsiradimą. Pavyzdžiui – kas pirmiau atsiras: „Cyberpunk 2077“ ar koronaviruso vakcina?). Sakoma, kad po paskutinio nukėlimo žaidime likus dar krūvoms klaidų, žaidimo kūrėjai ir testuotojai kelias savaites arė viršvalandžius, kad tik iki numatytosios datos kažkiek aptvarkytų. Žinoma, nespėjo.
Ir būtent dėl to (o ne nuogumo, ar ilgo laukimo) žaidimas susilaukė daugiausia dėmesio. Gruodžio 10 d. vos „įjungus“ žaidimą (parsisiųsti buvo galima ir anksčiau. Tik pasileisti savo įrenginyje – ne. Beje, paskutinę parą prieš žaidimo startą dar atkeliavo keliasdešimties gigabaitų atnaujinimas), pasipylė skundai ir keiksmai – žaidimas daug kam strigo ar neveikė.
Bet ar tikrai?
Iš dalies – taip. Žaidimas reikalauja tikrai nemenkų kompiuterio resursų, ir pasirodo, į „silpno kompiuterio“ sąvoką jau patenka ir žaidimų kompiuteris „Sony Playstation Slim“. Štai tau ir „pirk žaidimų kompiuterį – ir niekada nereikės rūpintis, kad žaidimas neis“. Yra besiskundžiančių, kad žaidimas stringa ir bandant žaisti baziniu „Playstation“ modeliu.
Atrodytų, tokiu atveju pažaisti „Cyberpunk 2077“asmeniniu kompiuteriu jau išvis nebūtų jokių galimybių? Keista, bet ne. Tiesą sakant, bandydamas žaidimą tiek asmeniniame „Windows“ kompiuteryje, tiek „PlayStation 5“, vienintelį „lūžimą“ patyriau būtent žaisdamas PS5. Tuo tarpu asmeniniame kompiuteryje „Cyberpunk“ jau trečią savaitę sukasi kaip bitutė, su stabiliu 50+ kadrų per sekundę dažniu. Jokių lūžimų, jokio stabdymo.
Tad savo asmeniniu pavyzdžiu galiu paliudyti, kad gandai apie „Cyberpunk 2077“ nestabilumą yra gerokai perdėti. Didesnė problemos dalis, panašu, slypi silpnose žaidimų sistemose, o ne žaidimo klaidose.
Ar žaidimas asmeniniu kompiuteriu skiriasi nuo žaidimo „Playstation 5“? Taip. Žaidimo valdymas asmeniniu kompiuteriu bent jau man patogesnis, bet kadangi bent jau manasis asmeninis įrenginys neturi vaizdo plokštės, palaikančios spindulių sekimo technologiją (angl. ray tracing), kompiuterinės grafikos kokybė yra nebloga, bet visu žingsniu žemesnė. Tuo tarpu PS5 žaidimas vietomis tikrai primena vaikščiojimą kino filme.
Trūkumai
Nepaisant įspūdingų pasaulio masto, „Cyberpunk 2077“ atrodo kiek tuštokas. Taip, klajoti yra kur, į ką paganyti akis tikrai pakanka – iš esmės gali kad ir vien važinėtis fantastinio miesto gatvėmis, mėgaudamasis aplinka ir ją fotografuodamas (beje, aplinkos fotografavimui sukurta galinga, nors kai kuriais aspektais ir ribota posistemė). Yra ir vietinių užduočių, aptinkamų mieste – bet vis tiek neišnyksta kažkoks tuštumos, neišpildytos erdvės jausmas.
Taip pat mažokai fizinio personažo modifikavimo galimybių. Pavyzdžiui, vienas pagrindinių žaidimo antagonistų Adam Smasher – privatus sargybinis, monstriškas kiborgas, kurio žmogiška belikusi nebent tik galva – na kodėl žaidėjui neleidžiama iš savęs pasidaryti kažko panašaus? Nebūtinai galia – bet bent išvaizda? Juk tai žaidimas apie kūnų modifikavimą, ei, juk „kūne nebeliko nieko švento“, gal pamiršote?
Žaidimas taip pat ko gero nepatiks labiau „humanitarinės“ pakraipos žaidėjams. Kaip ir galima tikėtis, „Cyberpunk 2077“ perkrautas technine kalba, kompiuteriniais terminais (nemaža dalimi – ir dar neegzistuojančiais). Taip, žaidime kai kur neblogai padirbėta su drama, emociniais dalykais – bet tai pavieniai atvejai, o ne taisyklė. Pirmu kibersmuiku groja technokratija.
Klaidos? Kaip jau sakyta, jos – kosmetinės. Trukdančių žaidimui per 20 žaidimo valandų taip ir neaptikau (nors internete galima rasti demonstruojamą vieną, kur kompiuterio valdomas personažas neleidžia praeiti ten, kur reikia praeiti vieną šalutinę užduotį), tik kaip minėjau, kartą (per daugmaž 10 žaidimo valandų) „Cyberpunk 2077“ išsijungė, bet įsijungus žaidimą iš naujo, viską galima buvo tęsti nuo ten, kur žaidimas ir „nulūžo“.
Kas kita, žaidimo reikalavimai kompiuteriui (ar net ir žaidimo kompiuteriui). Jie tikrai nemenki.
Nuosprendis
Taigi, ar „Cyberpunk 2077“ yra vertas viso to dėmesio ir ažiotažo, kurį sukėlė visu ilgu kūrimu, nuolatiniu atidėliojimu, techninėmis jo detalėmis – ir skandalais?
Faktas, kad žaidimas yra tikrai įdomus ir įtraukiantis. Bet faktas ir tai, kad jis nėra nupoliruotas. Taip pat svarbu įvertinti tai, kad žaidimo kūrėjai patys žaidžia rizikingą žaidimą, taikydami į ganėtinai siaurą nišą.
„Cyberpunk 2077“ nėra šaudyklė, jis nėra „Grand Theft Auto“, jis nėra „Deus Ex“. Jis neskirtas ir žaidėjams, kurie nori vien tik veiksmo – čia svarbi ir istorija, ir į jos perteikimą sudėta tikrai daug pastangų.
Žaidimas ko gero skirtas gana rafinuotam žaidėjui, kuris nori ir istorijos, neprasukinėja pakankamai ilgų ir dažnų dialogų – bet nevengia ir veiksmo, pasišaudymų, pasitrankymo egzotiškais automobiliais.
Taip pat skirtas tiems, kurie mėgsta futurizmo tematiką ir turi pakankamai išlavintą ironijos jausmą, kad žaidimo siūlomos pasaulio vizijos nepriimtų pernelyg rimtai. Na ir žinoma, būtinas ingredientas – bent minimalūs technofiliniai polinkiai, t.y. šilti jausmai kompiuteriams, virtualybei, technologijoms, implantams ir kitokiai sintetikai.
Ar būtina tikrai pulti pirkti žaidimą dabar pat? Galbūt ir ne. Bet jei turite pakankamai kietą žaidimų „geležį“, kažko laukti irgi neapsimoka – netikiu, kad žaidimas per artimiausius metus ryškiai patobulėtų ar atpigtų. Kažkiek optimizacijos gal ir bus atlikta, kažkiek smulkių klaidų bus ištaisyta (o stambių, trukdančių žaidimui, bent jau aš per 20 valandų taip ir neradau), bet radikaliai žaidimas vargu ar pasikeis.
Ar verta žaisti žaidimą išvis? Tikrai taip – ir net jei ir nemėgstate kibernetikos ar distopinių temų. Nes, visų pirma, išmėginti gyvenime reikia ne tik širdžiai mieliausius dalykus – nes tik taip plečiasi akiratis, o ir pasaulis vis dėlto po truputį (tik žinoma, ne taip drastiškai) artėja link kai kurių kiberpanko elementų (daugiausia technologinių).
Antra, kad ir koks giriamas ar peikiamas „Cyberpunk 2077“ būtų, jis yra žaidimų flagmanas. Vietomis sulipdytas kreivai, išleistas keistu laiku (ne geriau buvo atidėti dar kartą, pataisyti klaidas keletą mėnesių ir pergalingai išleisti žaidimą pačioje naujo dešimtmečio pradžioje – o ne seno pabaigoje?), bet taip, tai yra kuo tikriausias žaidimų flagmanas.
O visiškai prastų flagmanų nebūna.
