Jis pasakoja, kad kovodama Vietname, JAV kariuomenė susidūrė su labai sudėtingomis sąlygomis. „Labai nedėkinga vietovė apribojo karių veiksmus ant žemės. Džiunglės apribojo sraigtasparnių galimybes teikti paramą pėstininkams ant žemės, nes tiesiog nebuvo kur nusileisti. Taigi, kariams teko būti išradingiems. Jeigu nėra sraigtasparnių nusileidimo aikštelės – reikia ją padaryti“, – dėsto karininkas.
Anot jo, tam tikslui buvo sukurta ypač galinga bomba BLU-82, kuri gavo pavadinimą „Daisy cutter“ (liet. ramunėlių šienautoja). „Tai – beveik 7 tonų bomba, kuri išmetama iš lėktuvo C-130 ar kito oro transporto, siekiant sprogimo galia išvalyti nusileidimo vietą nuo medžių. Sprogimo banga padarydavo 100-300 metrų skersmens ratą, kuris buvo tinkamas nusileisti sraigtasparniams perkeliant padalinius arba evakuojant sužeistuosius“, – pasakoja ginkluotės entuziastas.
Pasak D. Antanaičio, bombos veikimo principas buvo paremtas skystų sprogmenų paskleidimu ore ir jų detonavimu. Bomboje buvo nuo 225 iki 900 kg tokių sprogmenų. Dėl tokio galingo sprogmens, lėktuvui saugiausias bombos išmetimo aukštis buvo nuo 1 800 metrų ar ddar aukščiau.
„Tačiau BLU-82 buvo naudingesnė ir tiko nei vien džiunglių valymui. Ją sėkmingai naudojo naikinant priešo infrastruktūrą arba priešo padalinių koncentracijos vietas. Po karo Vietname „Daisy cutter“ neliko be darbo. Po Irako invazijos į Kuveitą 1991 metais, JAV kariuomenė vėl įdarbino šias galingas bombas. Be minėtų paskirčių, BLU-82 buvo naudojama ir didelių plotų išminavimui, taip užtikrinant JAV ir sąjungininkų karių greitą judėjimą priešo užimtoje ir užminuotoje teritorijoje“, – aiškina karys.
Šios bombos galia buvo tokia milžinišką, kad britų specialiųjų pajėgų SAS kariai, pamatę jos sprogimą, pranešė, jog įvyko branduolinis sprogimas. Šalia tiesioginių sugriovimų „Daisy cutter“ sukeldavo stiprų psichologinį efektą priešui.
„Dėl savo savybių sudeginant ore esantį deguonį, BLU-82 tapo efektyviu ginklu kovojant ir Afganistane, prieš olose ir tuneliuose besislapstančius talibus. Sprogimas išdegindavo deguonį, sukeldavo vakuumą ir tokiu būdu galima buvo išvalyti nuo priešo tokias vietas, kur kariams būtų sudėtinga ir per pavojinga kovoti“, – dėsto atsargos majoras.
Paskutinį kartą „Daisy cutter“ buvo panaudota 2008 metais. Tačiau tai nebuvo pabaiga, o bombos evoliucijos pradžia. BLU-82 vėliau buvo pakeista į GBU-43, kuri gavo pavadinimą „Mother Of All Bombs“ (liet. bombų motina), sutrumpintai MOAB. Jos projektavimas prasidėjo 2002 metais. Tai – pati didžiausia ir galingiausia JAV kariuomenės naudojama ne branduolinė bomba, kurios sprogimo galia atitinka 11 tonų TNT sprogimą.
„Rusijos kariuomenė, matydama JAV karinės pramonės pažangą ir MOAB galią, nutarė aplenkti amerikiečius ir pagamino savo bombą, kurios galia atitiko 44 tonų TNT sprogimui. Norėdami pasityčioti iš amerikiečių, rusai savo kūrinį pavadino „Father Of All Bombs“. Tačiau įrodymų, kad tokios galios bomba buvo panaudota numetant ją iš lėktuvo, taip ir nebuvo pateikta. Rusų FOAB taip ir liko teorinis ginklas, niekada neaplenkęs amerikiečių karinės pramonės pažangių technologijų“, – apibendrina D.Antanaitis.
