„Po Šaltojo karo pabaigos JAV kariuomenė buvo perorientuota į kovą su menkai ginkluotomis, nedidelėmis teroristinėmis organizacijomis. Todėl jos ginkluotė taip pat buvo vystoma taip, kad JAV kariai galėtų sėkmingai kovoti su tokiu priešu. Tam tikra ginkluotė buvo įšaldyta ir nevystoma, kita ginkluotė ir įranga atvirkščiai – dideliu greičiu konstruojama ir ja aprūpinama JAV kariuomenė“, ž pasakoja karys.
Jo teigimu, vienas iš tokių senų ir ilgą laiką nevystomų ginklų buvo amerikietiški 40 mm automatiniai granatsvaidžiai „Mk19“ bei granatsvaidžiai M203 ir M320. „Tačiau atėjo laikas vystyti ir juos bei bent jau priartėti prie to granatsvaidžių efektyvumo, kokius naudoja kitos kariuomenės – tame tarpe ir Lietuvos kariuomenė“, – aiškina D.Antanaitis.
Praėjusį mėnesį JAV kariuomenė išleido užklausą, kurioje skeliama apie poreikį granatsvaidžio, kuris būtų tikslesnis, turėtų ugnies valdymo sistemą bei atitinkamus šaudmenis. „Kiti reikalavimai yra, kad granatsvaidis neturėtų sverti daugiau nei 6,5 kg, turėtų šaudyti pusiau automatine ugnimi bei naudoti programuojamas granatas“, – nurodo ginkluotės entuziastas.
Pasak jo, 40 mm granatos skirstomos į 3 kategorijas: LV (Low Velocity), MV (Medium Velocity) ir HV (High Velocity).
LV – tai granatos, kurios neturi didelio pradinio greičio, todėl šaudant atatranka nėra didelė, ir todėl jos naudojamos povamzdiniuose granatsvaidžiuose. Dėl nedidelio greičio (iki 80 m/s) jų šaudymo nuotolis nėra labai didelis ir siekia iki 400 metrų.
MV – tai tarpinės granatos. Dažniau naudojamos rankiniuose pusiau automatiniuose granatsvaidžiuose – tokiuose kaip „Milkor MGL“ (angl. Multiple Grenade Launcher). Kadangi tai atskiras granatsvaidis, nepritaisytas prie ginklo, tai granatos greitis yra didesnis apie 100 m/s ir šaudymo nuotolis gali siekti 700 m.
HV – tai granatos, skirtos automatiniam granatsvaidžiui. Jų pradinis greitis siekia jau 240 m/s, o šaudymo nuotolis – iki 2200 metrų, priklausomai nuo automatinio granatsvaidžio taikymosi bei programavimo įrangos bei pačios granatos.
„Mūsų kariuomenė naudoja 40 mm automatinius granatsvaidžius „HK GMG“ (vok. „Heckler & Koch Granatmaschinengewehr„) Jie ypatingi tuo, kad juose galima naudoti programavimo ir taikymosi įrangą, kuri leidžia naudoti išmaniąsias ir programuojamas granatas. Toks granatų programavimas užtikrina didesnį efektyvumą. Pavyzdžiui. galima užprogramuoti, kad granata sprogtų tam tikru atstumu virš taikinio – o tai leistų naikinti priešą, esantį už priedangos“ – aiškina karys.
Jis atkreipia dėmesį, kad pačios granatos irgi skiriasi. Kad jos būtų saugios ir neliktų nesprogusios, jose įtaisyti susinaikinimo mechanizmai.
„Vieni gamintojai naudoja pirotechninius mechanizmus – tai yra, po šūvio granatos viduje dega cheminė medžiaga ir inicijuoja detonatorių, kuris susprogdina granatą, jei ji nesprogo nuo pataikymo. Tokių granatų šaudymo nuotolis nėra didesnis už 1800 metrų, nes didesnio pirotechninio sunaikinimo mechanizmo į mažą granatą įdėti neįmanoma. Be to, kad pirotechninis mechanizmas nebūtų pažeistas, kai granata deformuojasi nuo pataikymo, granatos priekinė dalis padaryta iš kieto metalo, o tai padidina rikošeto galimybę“, – teigia D.Antanaitis.
Kitos granatos, pasak jo, turi elektroninį susinaikinimo mechanizmą – ir tokiomis galima pasiekti taikinius, esančius iki 2200 m atstumu. „Tai yra, šaudymo nuotolis padidėja beveik puskilometriu. Tai pat šių granatų korpusas pagamintas iš minkštesnio metalo – o tai sumažina rikošeto galimybę bei leidžia granatas naudoti prieš šarvuotus taikinius. Tokios granatos gali pradeginti šarvą iki 70 mm. Toks storis atitinka seno sovietinio tanko T55 korpuso šoną arba bet kokios dabar naudojamos Rusijos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos šarvo storį“, – pastebi atsargos majoras.
