Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas Tomas Čeponis prisimena ne vieną kartą susidūręs su nuomone, kad sovietinė animacija buvusi „tokia šilta, gera, ten niekas nesimušė, nebuvo beprotiško lėkimo, nesuprantamų triukšmų. Ją pažiūri ir, atrodo, pailsi. Paklausus, ką toks žmogus tuomet daro, jis sako, kad bando apsaugoti vaikus nuo „vakarietiško šlamšto“ ir įjungia sovietinę seną animaciją. Mes puikiai suprantame, kad tai vyksta.“
Vertinant sovietinius animacinius filmus reikia suprasti, kad tai totalitarinės valstybės produktas, pagrindžiantis ir paremiantis sovietinę ideologiją ir tikslus. Vieni filmukai tiesiog neišeina iš nustatytų rėmų, kiti – akivaizdūs propagandos produktai. Juk visas menas Sovietų Sąjungoje buvo griežtai prižiūrimas ir cenzūruojamas.
Vakarų šalys kuria labai gerus animacinius filmukus
Specialistas įsitikinęs, kad net praėjus trims dešimtmečiams nuo Nepriklausomybės atkūrimo dalis Lietuvos šeimų, nors yra lietuvių kilmės ir kalba lietuviškai, gyvena kitos valstybės kultūrinėje erdvėje – jų vaikai žiūri senus sovietinius filmukus, klauso rusiškos muzikos, vėliau žiūri senus sovietinius filmus, kuriuos kadaise žiūrėjo tėvai.
Analitikas įsitikinęs, kad dažnas tėvų įsitikinimas, esą tik sovietiniai filmukai buvo geri ir taikūs, yra klaidingas. Dažniausiai jį nulemia nostalgijos faktorius ir nepakankamas įsigilinimas į kitų šalių kuriamą produkciją.
„Drąsiai galima teigti, kad tokios pačios šiltos gražios animacijos yra ir Vakaruose, o žmonės, kalbėdami apie žiaurią animaciją, dažniausiai turi omenyje tik „Tomą ir Džerį“ ar „Simpsonus“ (o tai net nėra vaikams skirtas produktas). Tačiau be šių dviejų produktų yra labai gražios animacijos, kuriamos skirtingose valstybėse.
Tarkime, Japonijoje yra labai didelis anime judėjimas. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda bendruomenė, kuri tuo domisi, mato ir seka. Belgija, Prancūzija ir Didžioji Britanija taip pat kuria daugybę animacinių šedevrų įvairiausio amžiaus vaikams ir juos taip pat galima rasti televizijos paketuose – Lietuva jau nebėra išimtis. Labai sėkmingai tokiais produktais mes galėtume pakeisti sovietinę animaciją“, – teigia T. Čeponis, įvardydamas, kad greičiausiai tokį stiprų troškimą šiandienos vaikams rodyti sovietinę animaciją lemia tėvų nostalgijos jausmas. „Žmogus tuo metu buvo jaunesnis, jo tėvai ir draugai buvo jaunesni, jis jautėsi geriau fiziškai, buvo sveikesnis, prikrėtė įvairių išdaigų. Kad ir koks tai buvo sunkmetis, šį laiką žmogus prisimena su tam tikra nostalgija“, – sako jis.
„Blaiviai, šaltomis akimis pažiūrėjus į tą produktą (aut. past. senąją animaciją) nieko per daug gero jame rasti negalima. Buvo ir komiškų situacijų. Kalbant apie tam tikrus kanalus, transliuojančius senąją animaciją, kartais jie neapsižiūrėdavo tų paketų ir šimtaprocentiniai propagandos kūriniai, kuriuose pagrindiniai veikėjai yra pionieriai, spaliukai, jie irgi ten patekdavo. Tai sukeldavo gana didelę audrą socialiniuose tinkluose“, – prisimena analitikas.
Populiarumą lemia nostalgija
Pasak jo, sovietinės animacijos, filmų populiarumą didele dalimi lemia ir jų prieinamumas. Beveik visą senųjų filmukų paketą galima rasti ir atsisiųsti internetu visiškai legaliai „Youtube“ platformoje, sovietiniai filmai taip pat lengvai prieinami internetu. Daugelis jų į vaizdo įrašų peržiūros platformas talpinami lietuvių kalba.
Lietuviškos televizijos į savo repertuarą taip pat įtraukia didelę dalį rusiškos produkcijos. Kaip rodo statistiniai duomenys, rusiško turinio eteryje pastaraisiais metais ne tik nemažėja, bet tik daugėja.
Ekspertai įsitikinę, kad tokio pobūdžio turinys tikslingai yra pigus, o kartais net nemokamas ir todėl lengva ranka prieinamas. Tokiu jo prieinamumu siekiama tam tikrų geopolitinių tikslų – įtraukti į kitos valstybės kultūrinę erdvę, formuoti nostalgiją, kaip sako T. Čeponis, „primenant amžiną diskusiją – „prie ruso buvo geriau“ arba „Sovietų Sąjungoje buvo geriau“, kuri vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose postsovietinėse valstybėse. Atrodo, <...> logiškai neįmanoma rasti kažkokių paaiškinimų, kodėl žmogus galėtų taip galvoti. Paaiškinimas vienas – tai yra nostalgijos jausmas. Profesionalūs informacinio karo specialistai nelabai randa jausmą, kurį galima prieš pastatyti.“
Kaip įveikti prisirišimą?
Pasak Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikės Auksės Ūsienės, žmonės prie tam tikro medijų turinio gali prisirišti ir susieję filmų, koncertų žiūrėjimą su tam tikromis šeimos tradicijomis. Jei dėl kokių nors priežasčių šeima tos tradicijos nepuoselėja, ryšys tarp turinio ir jo vartotojo nesusiformuoja.
„Paklauskite kokios nors močiutės arba senelio <...>, kaip jie metai iš metų per Naujus metus žiūrėdavo filmą „Po pirties“. Kažkokiu stebuklingu būdu aš to filmo vaikystėje nebuvau mačiusi ir, nors su ta kultūra esu pažįstama nuo pat vaikystės, <...> kai tą filmą pirmą kartą pažiūrėjau prieš aštuonerius ar dešimt metų, nesupratau, ką ten galima metai iš metų žiūrėti. Reiškia, man nesusiformavo tas nostalgijos jausmas, kad per Naujus metus visi jį žiūri, sėdi už stalo – visi jauni, gražūs linksminasi. Štai, ką reiškia, kai praleidi kažką, kas visiems kitiems kelia nostalgiškus jausmus“, – atsimena A. Ūsienė.
Analitikai sutaria, kad vienintelis būdas įveikti prisirišimą prie turinio, kuris lydėjo vaikystėje ir jaunystėje – ieškoti kokybiškos kitose šalyse kurtos produkcijos ir per ją įeiti į vakarietišką kultūrinę erdvę.
„Siekiamybė būtų, kad savo informacinę erdvę galėtume užpildyti įvairiais savo kurtais informaciniais produktais – nuo žiniasklaidos pranešimų iki kultūrinių produktų. Deja, nesame tokia didelė valstybė ir neturime tiek kūrėjų, kurie šiuos produktus galėtų sukurti. Ko gero, tai gali padaryti tik labai didelės valstybės, bet mažesnės valstybės, bent jau turi įsileisti kitų valstybių produkciją. Reikia siekti, kad kita ateinanti produkcijos dalis būtų labiau iš Vakarų kultūrinės erdvės. Daugiausia iš Europos Sąjungos ir NATO valstybių, kitų šalių“, – reziumuoja T. Čeponis.
