Be to, muziejininkai teigia nepamirštantys ir regos negalia turinčių lankytojų – jie ne tik galės apčiuopti eksponatus (t.y. itin tikslias jų kopijas), bet ir rasti jų aprašymus Brailio raštu.
Akmens amžiaus ledi
Rimutės Rimantienės vardas yra neatsiejamas nuo Lietuvos archeologijos, teigia Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologė ir viena iš parodos kuratorių Dalia Ostrauskienė. Pasak jos, mokslininkė yra akmens amžiaus tyrinėjimų mokyklos kūrėja.
Kodėl ji pasirinko būtent akmens amžių? Anot D.Ostrauskienės, kaip sako pati R.Rimantienė, jai visada buvo įdomu daryti tai, ko niekas niekada nedarė. Anot LNM mokslininkės, R.Rimantienės vardas mirga daugybės užsienio tyrinėtojų cituojamos literatūros sąrašuose, moksliniuose straipsniuose, o taip pat – ant dvylikos knygų viršelių.
„Jos paskutinis darbas – papildyta knyga „Nida – senųjų baltų gyvenvietė“ buvo rengiama, kai jai buvo 96 metai. Buvo didis malonumas dirbti kartu, stebino jos kruopštumas, mokėjimas organizuoti darbą, labai vaizdinga kalba. Jos knygų rašymo maniera yra labai specifinė, ji turi ypatingą kalbos jausmą: R.Rimantienė sugeba vaizdžiai, bet kartu ir labai paprastai dėstyti sudėtingiausius archeologijos ir istorijos dalykus“, – prisimena D.Ostrauskienė.
Ji mini knygą „Lietuva iki Kristaus“, kuri skirta jaunimui, bet ją skaitant apima jausmas tarsi skaitytum grožinės literatūros kūrinį. „Jos kalbos dovana galbūt atėjo iš šeimos tradicijos: R.Rimantienės senelis buvo bendrinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis“, – pastebi mokslininkė.
Archeologė pasakoja, kad R.Rimantienė yra vykdžiusi daugybę archeologinių tyrinėjimų – ir sėkmingų, ir ne – bet didžiausi atradimai laukė Šventosios pelkėse. Konservuojantys durpiniai paviršiai labai gerai išsaugojo medį, kaulą, ragą ir gintarą, bet nuo radinio iki eksponato, kuris išliktų iki mūsų dienų – labai ilgas kelias.
„R.Rimantienė, mokėdama daug kalbų – skandinavų, prancūzų, vokiečių, rusų – nuolat skaitė apie naujausias restauravimo technologijas ir būdama labai organizuota, susirašinėjo su daugybe užsienio tyrinėtojų, mokslininkų, specialistų, ji dar gūdžiais sovietmečio laikais sugebėjo gauti tokias medžiagas, kokių Lietuvos restauratoriai dar nė nežinojo – ir tai padėjo mums išsaugoti šiuos unikalius radinius, kurių dabar jau nebėra kitose šalyse: Latvijoje kai kurie radiniai irgi buvo restauruoti, bet, deja, jie sunyko“, – aiškina D.Ostrauskienė.
Anot jos, galime didžiuotis R.Rimantienės darbu – jos darbai yra etaloniniai visos Europos mastu ir šiandien būtų sunku įsivaizduoti proistorės ekspoziciją be R.Rimantienės atradimų, nes jos radiniai sudaro 80 proc. šios LNM ekspozicijos.
Kaip pasakoja kita parodos kuratorė dr. Gabrielė Gudaitienė, Latvijos archeologai, atsiuntę sveikinimus mokslininkės gimimo dienos proga, pavadinto ją „greatest stone age lady in all Baltic states“ – „didingiausia akmens amžiaus ledi visose Baltijos šalyse“.
R.Rimantienė yra žinoma ir kaip viena geriausiai piešusių archeologų – ji yra nupiešusi dešimtis, o gal ir šimtus tūkstančių archeologinių radinių.
Pirmoji patyriminė paroda
„Mes, kaip muziejus, norime akcentuoti labai svarbią R.Rimantienės tyrimų dalį – tą dalį, kuri buvo orientuota į žmogų, į paprastą visuomenę. Mokslininkės pagrindinis tikslas buvo, kad archeologija nepriklausytų vien tik akademikams, kad tai nebūtų vien mokslinė literatūra. Jos tikslas visada buvo pristatyti archeologiją visuomenei – ir vaikams, ir suaugusiems – todėl ji yra parašiusi daug knygų, o jos radiniai yra atsiradę įvairiuose muziejuose. Tačiau mes mokslininkės šimtmečio proga norime žengti dar vieną žingsnį pažindinimo link – ir pirmąkart pristatyti pačius įstabiausius radinius visai kitoje patirtyje“, – teigia G.Gudaitienė.
Anot jos, pirmą kartą radiniai bus nebe už stiklo, o juos bus galima paliesti, pajausti – ir net pasiklausyti tarsi betarpiško pasakojimo iš akmens amžiaus – tų žmonių, kurie šiuos dirbinius turėjo, kurie gamino. Prie kiekvieno iš atkurtų eksponatų yra specialūs rageliai, kuriuos prisidėjus prie ausies, galima išgirsti labai asmeninį pasakojimą iš praeities.
„Taip pat Lietuvos nacionalinis muziejus žengia dar nedrąsų, bet pirmą žingsnį patyriminių parodų link. Norime, kad mūsų lankytojais taptų ir žmonės su regos negalia, todėl šiandien pristatome ir tekstus Brailio raštu. Tikimės, kad tai bus nauja patirtis tokiems žmonėms – ir jie galės pasiklausyti, paliesti, pajausti ir taip pat perskaityti tuos tekstus“ – sako LNM mokslininkė.
Septyni unikalūs radiniai
Kaip pasakoja G.Gudaitienė, parodoje pristatomi septyni patys įstabiausi radiniai. „Jie yra unikalūs. Be jų Lietuvoje dabar galėtume tik įsivaizduoti, kaip visas galėjo atrodyti akmens amžiuje, kokia buvo priešistorinė pasaulėjauta“, – sako archeologė.
Ji akcentuoja, kad visus radinius sieja viena linija: tai yra radiniai, kurie vienokiu ar kitokiu būdu kadaise buvo interpretuojami kaip atspindintys akmens amžiaus žmogaus pasaulėvaizdį. „Jie visi buvo siejami su tikėjimu, magija, galbūt kažkokiomis apeigomis ir ceremonijomis. Ir be jų, be R.Rimantienės darbo mes nė neįsivaizduotume, koks tas akmens amžius buvo“, – tvirtina G.Gudaitienė.
Mokslininkė pasakoja, kad visų eksponatų kopijas itin kruopščiai ir atsakingai sukūrė LNM restauratorių skyrius. „Tie auksarankiai padarė tokias identiškas kopijas, kad pačias kopijas teko pažymėti ženklais, kad jas galima būtų atskirti nuo originalų. Ir dabar tik jie žino paslaptį, kur tas ženkliukas yra“, – šypsosi G.Gudaitienė.
Pasak jos, kiekviena kopija, jei tik įmanoma, yra padaryta iš tos pačios medžiagos, kaip ir originalas. Pavyzdžiui, autentiška antropomorfinė figūra, esanti ekspozicijos pradžioje, buvo pagaminta iš skroblo – tad restauratoriai, kūrę jos kopiją, irgi panaudojo skroblo medieną. Ekspozicijoje esančio luotelio kopija taip pat yra padaryta iš gryno medžio, puodas su pirmuoju atvaizduotu žmogumi Lietuvos teritorijoje – tikra keramika. Skirtumas tik garsiosiose „Briedžių briedės“ lazdose – jos atkurtos jau ne iš briedžio rago.
Tiesa, visa tai pavyko ne iš pirmo karto, nes restauratoriai stengėsi viską padaryti autentiškais būdais, ir procesai buvo be galo sudėtingi. „Pasak jų, jie patys paskui stebėjosi – kaip buvo išvis įmanoma tokius dalykus daryti tais laikais? Nes dabar, net turint visas medžiagas ir įrankius, yra sunku – o kaip tai turėjo būti akmens amžiuje?“ , – pasakoja LNM archeologė.
Tik „Briedžių briedės“ buvo atkurtos padarius silikonines atliejas ir pasitelkus jas, buvo sukurtos kopijos, kurios būtų pakankamai kietos ir tvirtos, kad jas pagaliau galėtų paliesti nebe išrinktieji (archeologai), o kiekvienas norintis.
Vienas įdomesnių radinių – skalūno fragmentas, plokštelė, apie kurią iš pradžių buvo manoma, kad jis buvo skirtas religinei ar maginei veiklai, tačiau dabar jau galvojama, kad tai yra įrankis titnago skaldymui – ir tai yra vienintelis toks radinys, kitose šalyse tokio nėra.
Muziejus taip pat parengė veiklų vaikams – čia bus galima paliesti titnagą, susipažinti su juo ir jo skaldymui reikalingais įrankiais, išbandyti titnaginius dirbinius ir pabandyti jais paraižyti odą, medį, ragą ir kaulą. „Ir galbūt per tai nejučia ateis suvokimas, kaip sudėtinga buvo su tokiu titnaginiu įrankiu padaryti Briedžių briedę, kelių savaičių ir mėnesių tai turėjo būti darbas.“, – sako G.Gudaitienė.
Prisimenant R.Rimantienės gebėjimus piešti, vaikams taip pat bus pasiūlyta tokia veikla.
Lietuvos nacionaliniame muziejuje galima pamatyti ir R.Rimantienės kabinetą. „Deja, jis galbūt neatrodo taip įspūdingai, kaip tikėtumeis – nes R.Rimantienė buvo pedantė, ir jos stalas buvo labai tvarkingas“, – šypsosi G.Gudaitienė.
Paroda nelengvu metu
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ Lietuvos nacionaliniame muziejuje atidaroma trečiadienį, spalio 28 dieną, ir veiks bent pusę metų – bet parodos kuratoriai neatmeta galimybės, kad ji bus pratęsta, o galbūt taps ir nuolatine.
„Turime situaciją, kad siaučia COVID-19 pandemija, tačiau minėdamas Rimutės Rimantienės šimto metų jubiliejų, kuris buvo spalio 25 dieną, Lietuvos nacionalinis muziejus vis tiek atidaro parodą, ir kiekvienas lankytojas atėjęs turės galimybę pasiimti pirštines, lankytojams yra dezinfekcinio skysčio. Be to, mūsų patalpose telpa tik 50 lankytojų, bet paprastai tokių didelių srautų net nebūna. Tad tikrai neverta pergyventi, galima ateiti ir ramiai apžiūrėti parodą. Tiesa, reikia atsinešti savo kaukę“, – primena G.Gudaitienė.
Parodos organizatoriai tikisi, kad lankytojai pajus, ką reiškia būti archeologu ir ką reiškia surasti tokius radinius, kokių analogų nerandama ištisus dešimtmečius vėliau – ar net ir išvis.
„Esame be galo dėkingi R.Rimantienei – nes esame turtingi tik jos dėka“, – teigia G.Gudaitienė.
Pasak D.Ostrauskienės, pati R.Rimantienė ir pati aktyviai dalyvavo kuriant šią parodą, konsultavo dėl eksponatų. „Ji skambina, domisi, klausinėja, duoda patarimus, primena, ką cituoti, – teigia mokslininkė. – Ji yra labai smalsi, skaito visą naujai išleidžiamą archeologinę literatūrą. Kaip pati sako, vos tik išmokusi skaityti, skaitė daug, ir skaito po šiai dienai – mokslinę, grožinę literatūrą“.
Paroda „Ar galima šnekėtis man su jais?“ eksponuojama Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Senajame arsenale (Arsenalo g.3).
