Kasinėjimai netoli Piloso miesto, kuriuos remia Sinsinačio universitetas (JAV), o vykdo archeologų pora Jackas Davisas ir Sharon Stocker, buvo pradėti 2015 m.
Tais pačiais metais jie rado nepažeistus senovės Graikijos kario griaučius ir iškasė 1400 daiktų – įskaitant ginklus, brangenybes, šarvus, sidabro bei aukso dirbinius.
Nuo 2015 m. kapo radinių skaičius viršijo 3500, įskaitant istoriškai reikšmingą Mino akmenį – vadinamąjį „kovinį Piloso agatą“, ir keturis auksinius žiedus su detaliais vaizdais iš Mino kultūros mitologijos.
Remiantis archeologine griuvėsių analize, dauguma mokslininkų mano, kad mikėnai Kretą užpuolė apie 1450 m. pr.m.e.
Šis palaidojimas suteikia daug svarbių žinių apie graikų civilizacijos kilmę maždaug prieš 3500 metų.
„Tai pats tas bronzos amžiaus pokyčių laikmetis“, – sako Egėjo priešistorės studijų centro Rytų Kretoje instituto direktorius dr. Thomasas B.Broganas. Amerikos Atėnų klasikinių studijų mokyklos direktorius dr. Jamesas Wrightas priduria, kad kapas atspindi pačią „žemyninės kultūros santykio su aukštąja Kretos kultūra esmę“.
Jo teigimu, tai padės mokslininkams suprasti, kaip Kretoje išsivysčiusios kultūros buvo pritaikytos žemyninėje Mikėnų kultūroje.
Mino civilizacija ir mikėnai
Mino civilizacijai – priešheleninė bronzos amžiaus civilizacija Kretoje ir Egėjo jūroje, klestėjusi maždaug 2700–1450 m.pr.m.e. Vėliau jų kultūrą nustelbė Mikėnų kultūra. Sprendžiant iš Mino dailės, Mino kultūrai būdinga matriarchatinė visuomenė ir deivės garbinimas.
Terminą „Minas“ sukūrė britų archeologas seras Arturas Evansas pagal mitinio karaliaus Mino vardą, kuris siejamas su mitu apie labirintą. Labirinto vietą Evansas siejo su Knosu. Įmanoma – nors neįrodyta – kad Minas iš tikrųjų buvo mino kultūros valdovo titulas. Nėra žinoma, kaip save vadino patys šios kultūros žmonės, tačiau siūlomi egiptietiškas vietovardis „Keftiu“ ir semitiškas „Kaftor“ arba „Caphtor“ – ir Mario archyvuose minima „Kaptara“ – akivaizdžiai reiškia Mino Kretą.
Homeras, sukūręs Odisėją po Mino civilizacijos žlugimo, Kretos vietinius gyventojus vadina eteokretiečiais (tikraisiais kretiečiais), tikriausiai turėdamas galvoje mino civilizacijos palikuonis.
Vėlyvajame Mino kultūros laikotarpyje Santorino saloje įvyko Teros ugnikalnio išsiveržimas (tiksli data nežinoma). Manoma, kad jis sukėlė greitą civilizacijos žlugimą – ir galbūt yra susijęs su senovės graikų mitu apie Atlantidą.
Mikėnai (sen. gr. Μυκῆναι) – Senovės Graikijos miestas šiaurės rytų Peloponese. II tūkstantmečio pr.m.e. antrojoje pusėje buvo Mikėnų kultūros centras. Miestas buvo apgyvendintas achajų, o po dorėnų įsiveržimo prarado savo reikšmę. Kalvos viršūnėje stovėjusiuose rūmuose gyveno tik valdančioji klasė, o amatininkai ir prekeiviai gyveno už miesto sienų. Mitinis Mikėnų karalius buvo Agamemnonas.
Apie 1100 m. pr. m. e. Mikėnus nusiaubė dorėnai, 600 m. pr. m. e. miestas tebegyvavo, bet buvo politiškai priklausomi nuo Argo. Nuo 494 m. pr. m. e. Mikėnai vėl buvo nepriklausomas polis. Apie 468 m. pr. m. e. Mikėnai buvo sunaikinti argiečių.
Senojo miesto griuvėsiuose vykdyti archeologiniai kasinėjimai. Tyrimus pradėjo Henrikas Šlymanas 1874–1876 m., tęsė jo bendradarbis Wilhelmas Dörpfeldas (1885–1887). Nuo 1920 m. kasinėjimams vadovavo A. J. B Wace, kuris nustatė archeologinių radinių Mikėnuose chronologiją.
Paskutiniais metais čia dirba graikų archeologai. Tarp svarbiausių radinių yra akropolio griuvėsiai ir rūmų liekanos, gynybinėmis sienomis apsuptas Mikėnų rūmų kompleksas, – vienas iš ankstyviausių sudėtingos tvirtovės pavyzdžių. Taip pat yra daug kitų svarbių radinių – papuošalai, ginklai, indai, 50 lentelių su įrašais linijiniu B raštu ir pan.
Pagal miestą pavadinta mikėnų kalba.
Parengta pagal „Greek City Times“.
