Visų pirma, svarbu pasirūpinti kompiuterio higiena. Reikėtų peržiūrėti visas įrenginyje esančias programas, išinstaliuoti tas, kuriomis nesinaudojama.
Tuomet reikėtų sutvarkyti kompiuteryje esančius failus. Senus failus galite perkelti į išorinį kietąjį diską (SSD arba HDD) arba įkelti juos į „debesį“. Tai padės sklandžiau veikti kompiuteriui ir atlaisvins jame vietos naujiems failams.
Pasirūpinkite patikima antivirusine programa. Be jos, vaikas net netyčia gali patekti į sukčių pinkles, prarasti savo ir šeimos asmeninius failus.
Jei nesate tikri dėl įrankių, padėsiančių apsaugoti kompiuterį, patariama kreiptis į informacinių technologijų specialistą mokykloje.
Kitas žingsnis – darbo vietos paruošimas. Sklandžiam mokymuisi svarbu, kad moksleivis turėtų tvarkingą darbo vietą, kurioje galėtų mokytis netrukdomas pašalinių garsų ar kitų šeimos narių.
Moksleivio fone neturėtų matytis jokių jo lokaciją išduodančių ženklų. Nepaisant to, kad jo gyvenamoji vieta gali būti žinoma mokytojui ar bendraklasiams, tokia informacija gali pasinaudoti į kompiuterius įsilaužiantys nusikaltėliai.
Vis dėlto, svarbu pasirūpinti ne tik techniniais nuotolinio bendravimo aspektais, bet ir emociniais. Patyčios vyksta ne tik mokykloje, ar kieme, bet ir virtualioje erdvėje.
Internete vaikai dar drąsesni ir įžūlesni, o internetinio tipo patyčios gali pasklisti kur kas didesniu mastu. Dėl to būtina kuo anksčiau užfiksuoti ir sustabdyti vykstančias patyčias.
Renkuosi Mokyti alumni, socialinių mokslų mokytojas Vaidotas Steponavičius sako: „Ko gero atsimenate mokyklos laikais vykusius susirašinėjimus rašteliais. Karantino laikotarpiu ši tradicija persikėlė į nuotolines pamokas. Internetinė erdvė suteikia įrankius mokiniams komentuoti vienas kitą, nepaisant jokių bendravimo normų, skiepijamų mokykloje. Mokytojui kur kas sunkiau sukontroliuoti tai, kas vyksta ne klasėje, o virtualių pokalbių platformose. Moksleiviai vienas kitą užgaulioti gali ne tik tekstu, bet ir nuotraukomis, vaizdo įrašais, memais, kurie kartais ima sklisti ir už klasės, ar net mokyklos ribų.“
Tėvai, kalbėdami su vaikais apie patyčias, yra linkę juos mokyti, kaip elgtis patiriant patyčias. Bet svarbu suvokti, kad vaikai dažnai būna ir pasyviais stebėtojais, ar netgi agresoriais.
Kad ir kaip nesinorėtų to tikėtis, aptarkite patyčias iš skirtingų perspektyvų, ne tik apie tai, ką daryti jas patiriant, bet ir ką daryti jas matant, ar net kaip suprasti, kad esi jų iniciatorius, kaip išmokti sustoti ir atsiprašyti.
Moralės svarbu nepamiršti ne tik patyčių, bet ir internetinių vagysčių klausimu. Vaikai yra ypač imlūs informacijai, tad jei vienas bendraklasis pasidžiaugs, kad atsisiuntė žaidimą už dyką, tikėtina, kad ir kitiems norėsis padarti tą patį.
Problema yra ta, kad vaikai ne visada suvokia, kad svetainė, kurioje jie lankosi, yra nelegali. Kartais jie net susimoka sukčiams, už tai, kad galėtų žiūrėti filmus ar filmukus. Taip nė patys nesuprasdami, vaikai imasi piratavimo.
Apie nelegalių failų siuntimą svarbu kalbėtis iš skirtingų perspektyvų: reikia vaikui paaiškinti, kad taip jis apvogia turinio kūrėją, mat šis už savo sukurtą darbą (kompiuterinį žaidimą, filmą, dainą), jo vagystės atveju, negauna pinigų.
O taip pat, vogto turinio siuntimasis didina kibernetinių atakų tikimybę, nes būtent nelegalaus turinio svetainėse apstu virusų, kurie gali padaryti žalos ne tik vaiko, bet ir visos šeimos kompiuteryje laikomiems duomenims.
Tėvams reiktų nuolatos kalbėti ir aptarti su vaikais kibernetines grėsmes bei būdus, kaip jų išvengti. Vaikai, žinodami, kad gali į tėvus kreiptis pagalbos, drąsiau patys praneš pamatę internete žalingą informaciją ar įtartiną veiklą.
Susidūrus su kibernetinėmis atakomis ar pamačius įtartiną veiklą, apie ją galima pranešti www.nksc.lt ar www.draugiskasinternetas.lt svetainėse.
