Lietuvos fantastai pasitiko artėjančią ateitį

Fantastai – tai visų pirma fantastikos mėgėjai. Bet anot pirmojo Lietuvos fantastų klubo „Dorado“ įkūrėjo ir ilgamečio prezidento Gedimino Beresnevičiaus, žodis „fantastas“ apima ir šiek tiek daugiau – šis žodis reiškia ne tik vartotoją, bet ir bent kažkiek kūrėją, o taip pat – priklausymą bendruomenei. Kalbant paprastais pavyzdžiais – fantastas ne tik žiūri filmą ar skaito knygą, bet ir jį analizuoja, dalijasi savo mintimis su kitais bendraminčiais, o galbūt ir pats rašo, filmuoja ar užsiima dar kokia kita proaktyvia veikla. Kitaip sakant – gyvena fantastika.

O pati fantastika apima daugelį kūrybos sričių, nors didžiausia jos koncentracija – literatūroje, kinematografijoje, komiksuose ir stalo bei kompiuteriniuose žaidimuose. Fantastika – tai ir magiškos pilys, ir orbitinės stotys tolimajame kosmose, ir drakonai, ir kiborgai. Tik žinoma, nereikia visko suprimityvinti – pasitelkiant populiarius ar archetipinius įvaizdžius, fantastiniame mene diskutuojama rimtomis temomis – etikos, moralės, ekologijos, technologijų klausimais.

Kiek Lietuvoje yra besidominčių fantastika – sunku pasakyti. Bet aktyvesnių – kurie netingi bent prisijungti prie fantastus vienijančios grupės „Facebook“ tinkle – daugiau nei 3000. O į paskutinius kelis „Lituaniconus“ susirinkdavo, organizatorių teigimu, iki 600 lankytojų. Tuo tarpu į šiemetinį renginį, specialiai organizuotą kaip nedidelį, atėjo apie 250 fantastų.

Šiemetinio konvento (taip pasaulyje vadinami fantastų bei populiariosios kultūros mėgėjų susitikimai, pvz. „Comic Con“, kas reiškia „Comic Convention“) tema buvo pasirinkta „Ateitis yra dabar“ – bet kaip parodė renginio programa, į temą ir jos laikymąsi buvo žiūrima gana laisvai.

Renginio erdvėje galima buvo pamėginti lietuvių sukurtą VR projektą „Užmirštas miškas“, taip pat išbandyti žaidimų kompiuterius ir jų žaidimus, kuriais rūpinosi „Mind Zone“ bendruomenė (po kiekvieno žaidėjo ar bandytojo įranga buvo dezinfekuojama). Naujausius ir populiariausius stalo žaidimus pristatinėjo „Rikis“, fantastinę biblioteką ir egzotinius azijietiškus užkandžius – „Kuro Neko“.

Renginyje taip pat buvo galima išbandyti ir lietuvių sukurtą stalo žaidimą „Juodoji širdis“.

Tačiau pagrindinę renginio programą sudarė pranešimai, kurių šiemet buvo septyni (paprastai Lituaniconuose pranešimai skaitomi dviem-trimis srautais, tad jų būna iki poros dešimčių).

Renginio pranešimų programą pradėjo komunikacijos specialistas Liutauras Ulevičius, pristatęs istorijų kūrimo dekonstrukciją pagal britų žurnalisto Christopherio Bookerio knygą „Septyni pagrindiniai siužetai“ (angl. „Seven Basic Plots“), savo ruožtu paremtą psichologo Carlo Jungo analize.

Ar kada nors susimąstėte, kad Jonas Snow iš „Sostų karų“ iš tiesų atkartoja Pelenės siužetą? O kad kultinis švarcnegeriškas Terminatorius pasakoja Atgimimo istoriją? Kiekvienam iš septynių bazinių siužetų (kova su pabaisa, pelenės istorija, užduoties vykdymas (angl. quest), kelionė ir sugrįžimas, komedija, tragedija, atgimimas) L.Ulevičius pateikė pavyzdžių iš kultiniais tapusių fantastinių kūrinių, kuriuose šie siužetai kartais taip užmaskuoti, kad tikrai ne iš pirmo žvilgsnio galima juos atpažinti.

Renginio lankytojai garsiu juoku ir gausiais plojimais įvertino ir Vilniaus universiteto istoriko Audriaus Dambrausko pranešimą, kuris pateikė įdomių faktų apie Lietuvos technologijų bei religijos istoriją. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad 1930 m. Klaipėdoje lankėsi garsusis dirižablis „D-LZ 127 Graf Zeppelin“, įvykdęs pirmąją komercinę transatlantinę kelionę? Tik jo nereikia painioti su tragiškai pasibaigusia kito dirižablio – „LZ 129 Hindenburg“ istorija.

Bet pasitelkęs humorą, ironiją ir sąmokslo teorijų konstravimo mechanizmą, A.Dambrauskas pateikė ir netikėtų interpretacijų apie tai, kas, pavyzdžiui, galėtų būti bendro tarp tradicinių koplytstulpių ir šiuolaikinių raketų bei erdvėlaivių (vėl gi – ar žinojote, kad XVII prūsų istorikas minėjo, jog lietuviai savo dievų garbei stato didžiulius akmenis, prie kurių įkasa milžiniškus stulpus, o prie jų pririša aukas? Etnologų teigimu, tikėta, jog stulpai turėję laikyti dangų, iš jų formavosi koplytstulpių tradicija).

Renginyje pranešimą skaitė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų archeologė Arnita Petrulytė. Pranešimo tema – populiariausių mitų apie archeologiją paneigimas ir archeologų įvaizdžio populiariojoje kultūroje dekonstrukcija: pavyzdžiui, kad pagal dabartinį archeologijos mokslo supratimą ir etiką tiek Lara Croft, tiek Indiana Jonesas iš tiesų yra labiau juodieji archeologai / kapų plėšikai, nei mokslininkai – nes ne vykdė mokslinius tyrimus ir kruopščiai aprašinėjo radinius, o tiesiog vaikėsi turtų bei sensacijų ir naikino mokslinę medžiagą.

Beje, kaip tokį ne visai tinkamos archeologijos pavyzdžiu mokslininkė nurodė ir praėjusių amžių lenkų mokslininką Vandaliną Šukevičių (1852-1919), tyrinėjusį Lietuvos pilkapius, ir kurį dabartiniu vertinimu gal net galima būtų laikyti vandalu – nors pagal tuometines archeologijos normas jo veikla ir nebuvo niekuo išskirtinė (iškasti ir palikti duobes ieškant radinių, anot A.Petrulytės, būdavo įprasta).

Dar vienu „Lituanicono“ pranešėju buvo ir kinomanas Vainius Eiva, pateikęs įžvalgų apie fantastinių filmų galimybes lietuviškajame kine, o taip pat pristatęs įdomų ir kol kas mažai kam žinomą projektą „LX 2048“, kurį galima būtų pavadinti lietuvišku fantastiniu filmu, sukurtu pasinaudojant užsieniečiais.

Mat šio projekto pilkieji kardinolai – keli lietuviai (Karolis Malinauskas, Linas Martinkėnas, Linas Požėra), tačiau režisierius ir pagrindiniai aktoriai – gal ir ne pirmo ryškumo, bet kino industrijoje jau įsitvirtinę užsieniečiai: režisierius Guy Moshe, aktoriai Jamesas D'Arcy, Gina McKee, Delroy Lindo ir kiti.

Filmas pasakoja apie distopinę ateitį, kurioje dienomis Žemės gyvybei grasina Saulė, todėl žmonija priversta gyventi slapstydamasi nuo jos spindulių – ir didelę laiko dalį praleidžia virtualiajame pasaulyje. Kaip pasakojo V.Eiva, didžioji dalis filmo scenų nufilmuota Lietuvoje (ir treileryje tikrai galima atpažinti verslo centro „K29“ interjerą), tik keletas – JAV.

Galbūt tai ir yra išeitis lietuviškam fantastiniam kinui – ne grynai nacionalinis produktas, o kooperacija su jau efektyviai besisukančiomis kino industrijos mašinomis?

Dar vienas „Lituanicono“ pranešimas buvo skirtas stalo vaidmenų žaidimo entuziastams – „YouTube“ kanalo „Atsitiktiniai stalai“ kūrėjai diskutavo apie stalo vaidmenų žaidimus (angl. role playing games, RPG), jų pasirinkimo būdus ir kitus su šia sritimi susijusius klausimus.

Stalo RPG – tai kažkas panašaus į kompiuterinius nuotykių žaidimus, tik be kompiuterio (tiesą sakant, kompiuteriniai RPG žaidimai atsirado būtent iš stalo vaidmenų žaidimų). Visą tai, kas paprastai rodoma kompiuterio ekrane, apdoroja pats galingiausias grafinis procesorius pasaulyje – žmogaus fantazija – o visą žaidimą paprastai 3-5 žaidėjams veda atskiras žmogus – žaidimo meistras (angl. game master).

Tokie žaidimai žaidžiami ne chaotiškai ar improvizuojant, o pagal iš anksto sukurtus pasaulius ir jų taisykles. Tarp tokių pasaulių ir žaidimo aplinkų garsiausi yra „Dungeons and Dragons“ (pirmoji redakcija išleista 1974 m.), „Cyberpunk 2020“ (pirmąsyk išleistas prieš 30 metų, 1990), GURPS ir kiti.

Veiksmas tokiuose žaidimuose gali vykti bet kur, kur tik nori žaidėjai ir meistras bei numato taisyklių rinkinys – magiškoje karalystėje, kosmose, pabaisų pilname požemyje, teraformuotoje planetoje, senovės Egipte, šiuolaikiniame pasaulyje, kur šalia žmonių gyvena mitologinės būtybės ir pabaisos, vikingų laikais – ir visur kitur, kur tik sugeba perkelti fantazija.

„Lituanicono“ metu „Atsitiktinių stalų“ kūrėjai kalbėjo ir apie egzotiškiausias RPG sistemas – kaip pavyzdžiui naują kosminio siaubo RPG sistemą „Mothership“, kurios veiksmas vyksta kosminiame laive – ar neįprastą trims žaidėjams skirtą „Gun & Slinger“, kuriame vienas žaidėjas yra žaidimo meistras, antras – paslaptingas kaubojus, o trečiasis – kaubojaus revolveris (taip, perskaitėte teisingai).

Vienu iš „Lituanicon XXXI“ svečių tapo kaunietis rašytojas Gintautas K.Ivanickas, praėjusių metų pabaigoje metais pristatęs ne leidyklose, bet nuosavomis jėgomis išleistą maginės fantastikos (angl. fantasy) romaną „Tamsa ryja tamsą“.

G.K. Ivanickas yra ir išvis pirmojo lietuviškos maginės fantastikos romano autorius („Laumės mėnuo“, 2004 m.), o šiuo metu kuria „Umbros kronikas“ – (kol kas dviejų dalių) romanų ciklą apie fantastinį Umbros pasaulį, daugmaž atitinkantį XVII-ąjį mūsų pasaulio amžių – bet kuriame egzistuoja ir tam tikri magijos elementai.

Pirmoji ciklo dalis buvo ne tik entuziastingai įvertinta fantastų, bet ir platformoje „Goodreads“ iš platesnio skaitytojų rato susilaukė ir itin gero įvertinimo .

Renginyje rašytojas pasakojo apie Umbros pasaulio gimimą, jos ateitį ir kūrybines aplinkybes.

Paskutiniajame renginio pranešime buvo pasakojama apie vieną kasdieniškiausių, bet tuo pačiu ir labiausiai intriguojančių dalykų – televiziją. O jei tiksliau – istorinį televizijos progresą.

Pranešėjas Andrius Jautakis apžvelgė du televizijos „aukso amžius“ – penktąjį dešimtmetį ir dabartinius laikus, kai televizija praktiškai išsikėlė į internetą.

Apžvelgdamas televizijos istoriją, A.Jautakis atkreipė dėmesį, kad televizija smarkiai skyrėsi nuo ankstesnės medijos formos – radijo. Radijas visų pirmiausia buvo skirtas ne pramogai, o komunikacijai, kai tuo tarpu televizijos paskirtis nuo pat pradžių buvo pramoginė, o jos tikslas – užimti žiūrovą.

Anot pranešėjo, pirmiausia televizija pasirodė ne namuose, o parduotuvių vitrinose ir baruose – bent jau JAV televizoriai buvo įrengiami virš baro ir žmonės į šią pramogą rinkdavosi panašiai, kaip dabar renkamasi į protmūšį ar sporto rungtynių žiūrėjimą.

A.Jautakis pasakojo, kad kino industrija ilgą laiką neįžvelgė televizijoje konkurencijos – beveik iki tol, kol netapo per vėlu. Ir pirmosios kino studijos, žengusios į mažuosius ekranus, buvo „Disney“ bei „Warner Brothers“.

Pranešėjas teigė, kad pirmasis televizijos aukso amžius baigėsi tada, kai ji išplito JAV kaimo vietovėse. Susidariusiai žiūrovų daugumai įdomu buvo ne aukštoji kultūra, o vesternai ir kitos pramogos, ir tai paveikė transliuojamą turinį.

Vėliau (bent jau JAV) televizijoje įsigaliojo keturių grandų – ABC, NBC, CBS ir „Fox“ – įvestas standartas serialams: visi buvo kuriami pagal šabloną, su aiškiai numatytomis vietomis reklamai, siužetas turėdavo būti paprastas ir aiškus, o taip pat – netęstinis, kad žiūrovas galėtų stebėti serialą nuo bet kurios serijos.

Antruoju televizijos aukso amžiumi A.Jautakis įvardijo kabelinių televizijų erą, ir čia vienu pranašų tapo HBO (dar ilgokai iki „Sostų karų“).

Pasak A.Jautakio, antrasis televizijos aukso amžius prasidėjo nuo vieno serialo, kuris iš pradžių buvo siūlytas bent kelioms solidžioms kompanijoms, bet nė viena neįžvelgė jo potencialo. Jų vertinimu, daug smurto rodantis serialas apie palyginus smulkų mafijozą, kuris dar ir vaikšto pas psichologą, neturėjo visiškai jokios perspektyvos. Bet štai HBO surizikavo, ir būtent pas juos gimė vienas garsiausių visų laikų serialų – „Sopranai“.

Kaip pastebėjo pranešėjas, tai buvo momentas, kai vaizdžiai tariant, visų kabelinių televizininkų akyse užsižiebė dolerio ženkliukai.

2013-aisiais ryškiai sužibo „Netflix“ (beje, įkurtas dar 1997, ir pradžioje veikęs kaip internetinė DVD nuomos platforma), žiūrovus nustebinęs tuo, kad serialą „House of Cards“ ėmė rodyti ne po seriją, o pateikė iškart visą. A. Jautakio teigimu, tradicinės televizijos konkurencinę „Netflix“ grėsmę įžvelgė tik 2017 m.

Pranešime buvo teigiama, kad esminiu internetinių kabelinių televizijų privalumu tapo bet kokių apribojimų laike dingimas. Iki tol televizijos visą savo tinklelį turėdavo sutalpinti į 24 valandas, o internetinės televizijos galėjo pasiūlyti visko bet kada, vartotojui patogiu laiku – ir dar be reklamos.

A.Jautakio teigimu, šiuo metu šios naujosios televizijos – „Netflix“, „Disney+“, „Amazon Prime“ ir kitos – išgyvena naująjį aukso amžių. Ir kurį laiką jis dar turėtų tęstis.

„Lituanicono“ metu buvo apdovanoti ir dviejų kūrybinio festivalio konkursų – literatūrinio ir vizualinio meno – nugalėtojai. Literatūrinio konkurso prizines vietas laimėjo Pijus Makselis (pirma vieta už apsakymą „Volturo užkratas“), Augustė Jasiulytė (antra vieta už apsakymą „Kdfng*(4df\[gir“), Sofija Kryžmantaitė (trečia vieta už apsakymą „Pėsčiojo pažymėjimas“) ir Radvilė Musteikytė (trečia vieta už apsakymą „Jaunikis su silverine nosimi“). Meninio konkurso nugalėtojais tapo Julija Keppul (pirma vieta), Almantas Klibavičius (antra vieta) ir Anna Didžbanienė (trečia vieta).

 

Trisdešimt pirmasis „Lituaniconas“ baigėsi, bet festivalio organizatoriai teigia jau galvojantys ir apie kitus metus. Konkreti renginio tema ir laikas dar neaiškūs, bet festivalio šūkis – „Tegul fantastika liejasi laisvai“ – nesikeičia. „Pandemijos sąlygomis padarėme fantastišką renginį, kitais metais mūsų laukia keturguba tokios fantastikos dozė“, – teigia šiemetinio fantastų festivalio organizatorė Rūta Miškinytė.

„Fantastika visada yra šalia mūsų – visi planai, visos ateities vizijos iš pradžių atsiranda mintyse, o tik vėliau pavirsta realybe. Kuo geriau tą suprantame, tuo geresnę ir nuostabesnę realybę galėsime kurti“, – jai pritaria ilgametis „Lituanicono“ organizatorius, astrofizikos mokslų daktaras Kastytis Zubovas.