Kobros efektas – tai situacija, kai bandymas išspręsti problemą ją tik dar labiau pablogina. Įsivaizduokite įmonę, kurią kamuoja finansinės problemos. Jos produktai yra perkami, tačiau kompanijos pelningumas yra labai mažas. Nusprendžiama sukurti naują produktą, kuris būtų žymiai geresnis už savo pirmtaką. Skaičiavimai rodo, kad naujasis daiktas būtų pigesnis ir populiaresnis. Tačiau tuomet jo kūrimas pareikalauja neplanuotai daug investicijų – ir įmonei tenka bankrutuoti.
Kobros efekto pavadinimas kildinamas iš galimai netikros istorijos. Pasakojama, kad kadaise britai sunkiai tvarkėsi su Indijoje, kuri tuomet buvo Didžiosios Britanijos kolonija, gyvenančiomis kobromis. Nuodingos gyvatės kėlė baimę britų kariams ir keliautojams, todėl indams buvo mokama premija už kiekvieną sugautą kobrą. Žmonės nešė sumedžiotas kobras ir už tai gaudavo šiek tiek pinigų. Nuodingų gyvačių Delio apylinkėse ėmė mažėti – tačiau tuomet indai ėmė veisti gyvates, kad jas atnešę gautų premiją. Kai britai suprato, kas vyksta, jie iš karto nutraukė kobrų gaudymo programą. Pajamų netekę gyvačių veisėjai jas paleido į laisvę, todėl kobrų prie Delio buvo dar daugiau nei anksčiau.
Kaip minėta, nėra tiksliai žinoma, ar aukščiau aprašyta istorija nėra tik anekdotas. Tuo tarpu 1902 metais Vietname, kuris buvo Prancūzijos kolonija, iš tikrųjų įvyko panaši istorija. Kolonistai ėmė mokėti premijas už Hanojuje sumedžiotas žiurkes – tik prancūzai nenorėjo tvarkytis ir su negyvomis žiurkėmis, todėl iš žmonių kaip įrodymo prašė tik žiurkių uodegų. Vietnamiečiai ėmėsi gudrybių – sugautoms žiurkėms nukapodavo uodegas ir jas vėl paleisdavo į laisvę. Taip jos veisdavosi toliau ir užtikrindavo stabilų pajamų šaltinį žiurkių gaudytojams. Prancūzai tai suprato tik tada, kai pamatė mieste lakstančias žiurkes be uodegų. Jų premijų programa tik paskatino žiurkių veisimąsi.
Kobros efekto pavyzdžių rastume ir XXI amžiuje. Jungtinės Tautos negarsėja savo efektyvumu ir įžvalga. Štai 2005 metais buvo paleista programa, remianti kompanijas, kurios naikina šiltnamio efektą sukeliančius teršalus. Ta parama buvo vadinama anglies kreditais, kurie vėliau galėjo būti paversti pinigais. Kuo aplinkai pavojingesnių teršalų sunaikinama, tuo daugiau anglies kreditų buvo galima gauti. Didelę sumą pinigų gavo įmonės, naikinančios HFC-23 – šalutinį aušinimo skysčio gamybos produktą fluoroformą.
HFC-23 nėra ozono sluoksnį naikinančios dujos – bet šie chemikalai vis tiek prisideda prie šiltnamio efekto. Taigi, kad gautų daugiau pinigų, įmonės gamino daugiau aušinimo skysčio, kurio gamybos metu išsiskiria HFC-23 – vien tam, kad fluoroformą vėliau būtų galima sunaikinti ir pasiimti JTO premijas. Taigi, aplinkai buvo kenkiama tik dar labiau, ir už tokią veiklą įmonės buvo dar ir apdovanojimos aplinkosaugai skirtomis lėšomis. 2013 metais Europos Sąjungoje nuspręsta nebeskirti pinigų už HFC-23 sunaikinimą.
Ir tai – tik keli didesni kobros efekto pavyzdžiai. Kobros efektas kur kas dažniau pasitaiko verslo ir net šeimų kasdienybėje.
