Ši duobė yra Rytų Sibire, tolimajame Mirno mieste, kur gyvena apie 40 tūkst. žmonių – ir iš esmės kone visi dirba vienai vienintelei kompanijai, „Alrosa“.
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Sovietų Sąjungos geologai nustatė, kad šiose Jakutijos teritorijose yra gausu deimantų.
1955 metais prasidėjo kasybos darbai – ir dabar ši duobė yra 525 metrų gylio bei 1200 metrų pločio. Tai yra ketvirta pagal dydį tokia duobė pasaulyje.
Nors atviros kasybos darbai 2001 metais buvo nutraukti, tačiau deimantų kasyba persikėlė į giliąsias šachtas. Kone 6 metrų aukščio galingi sunkvežimiai spiraliniu keliu leisdavosi į duobės dugną.
Kaip buvo atrasta ši deimantų vieta?
Dėl prastos ekonominės situacijos deimantų klodų atradimas tuometinei Sovietų Sąjungai buvo ypatingai svarbus. Tad šios ekspedicijos komanda – geologai Jurijus Khabardinas, Jekatina Elagina ir Viktoras Avdeenko – buvo apdovanoti Lenino premija.
Tiesa, pažymima, kad geologams tiesiog pasisekė – ir vienintelį Rusijos teritorijoje buvusį kimberlito telkinį jie tuo metu aptiko gana atsitiktinai.
Kimberlitas yra šarminė ultrabazinė vulkaninė uoliena. Pavadinimas kilo iš Kimberlio miesto Pietų Afrikos respublikoje, kai profesorius H.C. Lewisas 1887 metais jį paminėjo viename straipsnyje.
Kimberlitas sudaro nedidelius kūnus Žemės plutoje, vadinamus kimberlitiniais vamzdžiais, vamzdeliais, sprogimo vamzdeliais, diatremomis. Šių struktūrų diametras – iki vieno kilometro. Taip pat pasitaiko ir kitų kimberlito slūgsojimo formų – daikų, silų.
Kimberlitiniai vamzdžiai yra deimantų susidarymo terpė – ir tokie telkiniai pasaulyje yra labai reti.
Tad kimberlito telkinio atradimas reiškė, kad čia yra deimantų. Ir toks atradimas tapo puikia žinia Sovietų Sąjungai – ypač po daugelio nesėkmingų 1940-1950 metais vykusių žvalgybinių ekspedicijų.
Sudėtingos darbo sąlygos
Toks atradimas SSRS buvo tarsi gaivus vėjo gurkšnis. SSRS po Antrojo pasaulinio karo buvo labai stipriai nukentėjusi ir jos ekonomika buvo praktiškai virtusi griuvėsiais.
Prie geresnės ekonomikos neprisidėjo ir tuometinės SSRS vadovybės neapgalvoti, represijomis (žmonių trėmimais) ir klaidingomis planinės ekonomikos programomis besiremiantys veiksmai. Tad atrastas deimantų telkinys tapo neįkainojamu pajamų šaltiniu.
Visgi, reikia turėti omenyje, kad tai buvo gūdūs 1957-ieji metai, SSRS nustekenta, o ir darbo sąlygos – švelniai pasakius, ne iš lengvųjų.
Žiema šioje deimantų radimvietėje trunka apie 7 mėnesius, ir temperatūra dažnai nukrenta žemiau -40 laipsnių pagal Celsijų. Nuo tokių oro sąlygų transporto priemonių padangos ir plienas dažnai tampa per daug trapūs, o naudojama alyva net užšaldavo.
Tai stipriai trukdė kasybos darbams, todėl inžinieriai dažnai naudojo dinamitą ir reaktyvius variklius, kad būtų ištirpdytas amžinasis įšalas.
Darbas buvo ypatingai sunkus: kad neužšaltų viduje esanti technika, naktimis net reikėdavo uždengti visą duobę.
Trumpais vasaros mėnesiais situacija nebuvo ypatingai geresnė. Nors nereikėjo kentėti ypatingai didelių šalčių, bet tada kietos uolienos pavirsdavo minkštu moliu, po kurį klampoti nebuvo nei malonu, nei lengva.
Todėl daugelį darbų aikštelėje esančių pastatų reikėjo iškelti ant polių – kad jie tiesiog neprasmegtų.
Na, o bet kokias iškasto grunto perdirbimo įmones reikėjo pastatyti ant tvirtos žemės – ir arčiausiai tokia tinkama vieta nuo kasyklos buvo nutolusi 20 km.
Nepaisant visų šių iššūkių, kasykla veikė, ir netrukus tapo pelninga.
Didžiausia sovietų deimantų kasykla
Septintajame dešimtmetyje per metus šioje kasykloje buvo išgaunama 10 mln. karatų (2000 kg) deimantų, iš kurių apie 20 proc. buvo brangakmenių kokybės.
Viršutiniai kasyklos sluoksniai (iki maždaug 340 metrų gylio) buvo patys geriausi ir pasižymėjo itin dideliu deimantų kiekiu. Vienoje tonoje iškastos rūdos būdavo maždaug 4 karatai (0,8 g) deimantų.
Gilesni sluoksniai buvo kiek mažiau „derlingi“ – bet vis tiek iš vietos tonos rūdos išgaunama maždaug 2 karatai (0,4 g) deimantų. Bet metinės gavybos apimtys sumažėjo iki 2 mln. karatų.
Kai kurie Mirno kasykloje iškasti deimantai buvo tikri rekordininkai. 1980-ųjų pabaigoje pavyko iškasti net 342,57 karatų deimantą, svėrusį 68,514 g. Tai iki šiol yra pats didžiausias Rusijos teritorijoje – ir vienas didžiausių kada nors pasaulyje – iškastų deimantų. Šiuo metu jis saugomas Rusijos deimantų fonde Maskvoje.
Skaičiuojama, kad Mirno kasykloje išgauta tiek deimantų, kad jų vertė rinkoje turėtų būti maždaug 15 mlrd. eurų.
Labai domėjosi „De Beers“
Tuometinei „De Beers“ kompanijai įvykiai Mirno kasykloje kėlė nerimą. „De Beers“ buvo pasaulinis deimantų platintojas ir labai stipriai priklausė nuo šioje kasykloje išgaunamų deimantų.
Galima teigti, kad „De Beers“ kone viena ranka sukūrė iki šiol besitęsiantį pamišimą dėl deimantų.
1947-aisiais kompanija sukūrė legendinį reklaminį šūkį „Deimantai amžiams“ (angl. Diamonds are forever) – ir jis yra pripažintas kaip vienas geriausių XX amžiaus reklaminių šūkių.
Pasitelkusi sėkmingą rinkodaros strategiją, „De Beers“ taip pat deimantus sėkmingai pristatė ir kaip meilės bei atsidavimo simbolį.
O kad būtų galima kontroliuoti pasaulinę deimantų rinką bei jų kainas, „De Beers“ kompanijai daugelį metų reikėjo rusiškų deimantų. Ir kaip galima numanyti, „De Beers“ norėjo žinoti, kas vyksta Mirno kasykloje.
Aštuntajame dešimtmetyje kompanija panoro iš arčiau susipažinti su Mirno kasykla ir ten vykstančiais kasybos darbais. „De Beers“ vykdantysis direktorius seras Philipas Oppenheimeris ir vyriausiasis geologas Barryis Hawthorneos paprašė leidimo apsilankyti Mirno kasykloje – ir savo pačių nuostabai, 1976 metais jie gavo vizas.
Tačiau viskas vyko ne pagal vyrų planą. Atvykus į Maskvą, kompanijos atstovai susidūrė su įprasta sovietine praktika. Bandant „užmuilinti akis“, vyrai buvo nuolat kviečiami dalyvauti įvairiuose prabangiuose pokyliuose bei ten bendrauti su sovietų pramonės ekspertais, taip pat buvo gundomi keliauti per įvairius nenaudingus susitikimus.
Kai jau pagaliau pavyko nusigauti iki Mirno kasyklos, vyrams vizų galiojimo laikas buvo beveik pasibaigęs – tad jie teturėjo vos 20 minučių, kad galėtų pasižvalgyti po kasyklą.
Nepaisant to, net ir per tokį trumpą laiką jie sugebėjo surinkti labai daug įdomios informacijos. Vienas dalykas juos itin nustebino: pasirodo, rusai deimantų gavybai iš rūdos nenaudojo vandens. Atsižvelgiant į klimato sąlygas ir tai, kad bet koks vanduo labai greitai užšaltų, buvo naudojami sauso smulkinimo būdai.
Kasyklos uždarymas ir naujo darbo pradžia
Atviros kasybos darbai kasykloje truko daugiau nei 40 metų – ir galiausiai 2001 metais buvo nutraukti.
Buvo tikimasi, kad galiausiai atviros kasybos darbai persikels į požemius (šachtas), tad jau aštuntajame dešimtmetyje buvo pradėta požeminio tunelio statybos programa.
Ji buvo užbaigta – ir nuo 1999 metų buvo pradėti vykdyti tik požeminiai kasybos darbai.
Tuo pačiu reikėjo stabilizuoti viršutinę kasyklos dalį – kadangi nutraukus atviros kasybos darbus, ji buvo apleista.
1991 m. subyrėjus Sovietų Sąjungai, kasybos operacijas perėmė „Sacha Diamond Company“. Jiems ši veikla pasirodė labai pelninga ir dažniausiai vien iš deimantų pardavimų metinis pelnas viršydavo 600 mln. JAV dolerių (530 mln. eurų).
Vėliau kasybos operacijas perėmė „Alrosa“ kompanija — didžiausia deimantų perdirbėja Rusijoje. 2009 metais buvo atnaujinti požeminiai kasybos darbai ir buvo tikimasi, kad aukštos kokybės bei pramonėje tinkamų naudoti deimantų gavyba tęsis dar 50 ir daugiau metų.
O kaip ten su įtraukiamais sraigtasparniais?
Sklando daugybė gandų, kad milžiniška Mirno duobė gali įtraukti sraigtasparnius – jei tik jie prie jos priskris per daug arti.
Nors apie tokio pobūdžio avarijas ir nėra pranešta, bet tai nereiškia, kad to negali nutikti. Oro erdvė virš Mirno duobės yra griežtai apribota.
Manoma, kad šioje duobėje gali susidaryti oro sūkurys, kuris neleistų oro transporto priemonėms kilti aukštyn, todėl jos nukristų į gylyn duobę.
Ši teorija išsamiau aptariama Fletcherio DeLancey tinklaraštyje:
„Jei duobė pakankamai gili — o puskilometrio gylis šią sąlygą atitinka — žemė sušildys joje esantį orą. Kuo gilesnė duobė, tuo šiltesnis viduje oras.
Šiltas oras kyla į viršų, o vėsus leidžiasi žemyn. Todėl tarp duobėje ir virš jos esant dideliems oro temperatūrų skirtumams, vyksta greita oro cirkuliacija.
Nutinka du dalykai. Pirmiausia, iš duobės kylantis šiltas oras yra mažiau tankus, tad sraigtasparnio rotoriams suteikia mažiau keliamosios jėgos, nei vėsesnis oras.
Galiausiai, dėl besimaišančio šilto ir šalto oro atsiranda ir papildomos vėjo srovės.“
Nors aviakatastrofų Mirno kasykla ir nepareikalavo, tačiau mirčių joje tikrai būta. 2017-aisiais kasykla buvo trumpam uždaryta – vanduo buvo užliejęs požemines kasyklos šachtas. Užtvindymas buvo toks stiprus, kad gelbėjimo operaciją teko kuriam laikui sustabdyti.
Šachtose buvo įstrigę maždaug 100 darbuotojų. Laimei, didžioji jų dalis buvo išgelbėti – tačiau šis įvykis pareikalavo 8 žmonių gyvybių.
Ateities fantazija
Architektūros kompanija „AB Ellis Limited“ 2010 m. paskelbė futuristinį planą: kasykloje pastatyti gigantišką miestą su kupolu ir jį pavadinti „Eco-city 2020“.
Šiame mieste galėtų būti daugybė sodų, apsaugotų nuo atšiaurių klimato sąlygų.
Naujasis miestas pritrauktų turistus – ir gyventojus – į Rytų Sibirą: čia galėtų apsigyventi daugiau nei 100 000 žmonių. Miestas būtų padalintas į 3 pagrindinius lygius – įskaitant vertikalią ūkio dalį, miškus, gyvenamąsias ir poilsio zonas.
Kupolą dengtų saulės fotoelementai, kurie energija aprūpintų visą šį miestą. Be to, saulės šviesa būtų nukreipta į žemesnius miesto lygius, o mieste augantys medžiai ir kiti augalai suteiktų deguonies.
Patys gyventojai būtų įsikūrę viršutiniame lygyje, kur temperatūra išliktų pastoviai šilta – priešingai nei lauke.
Aišku, tokios idėjos skamba kaip iš fantastinio filmo, o pasiūlymai toliau nuo brėžinių lentos iki šiol taip ir nepasistūmėjo.
