Napoleonas Bonapartas ir Vilhelmas II, su kuriais dažnai lyginamas A.Hitleris, po savo pralaimėtų karų „atsipirkdavo nuvertimu iš sosto, o jų imperijos – griežtomis, tačiau suverenitetą išsaugančiomis taikos sąlygomis.“ Šį kartą viskas buvo kitaip.
„Valstybė – tai aš“
Trečiąjį Reichą įprasta įsivaizduoti kaip kraštutinį vokiškos tvarkos įsikūnijimą, tiksliai suderintą valstybės mašiną. Tačiau iš tiesų šis įsivaizdavimas su tikrove neturi nieko bendro. Tai net ne SSRS, kur partija nors dažnai ir dubliuodavo valstybines struktūras, tačiau bent jau buvo aišku, kas vadovauja. Gi A.Hitleris, per nacionalsocialistinę revoliuciją likvidavęs Veimaro respublikos politinę sistemą ir išstūmęs į užribius jos elitą, lygiagrečiai tradicinėms ministerijoms sukūrė krūvą panašias funkcijas atliekančių partinių ir visuomeninių struktūrų, o paskui maksimaliai permaišė jų kompetencijas.
Dėl to praktiškai neliko sferos, už kurią nebūtų atsakingos iš karto kelios instancijos, aršiai kovojusios tarpusavyje dėl resursų ir įgaliojimų. Pavyzdžiui, ekonomikos ministras Hjalmaras Schachtas bandė apriboti pernelyg plačią maisto produktų ministro valdžią, tuo tarpu pačiam H.Schachtui tekdavo gintis nuo nuo jungtinių profesinių sąjungų vado Roberto Ley kėsinimųsi į jo „teritoriją“.
Kovoje su R.Ley jis turėjo sąjungininką – A.Hitlerio pavaduotoją Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (VNSDP) reikalams Rudolfą Hessą. Tačiau ir dviese jiems nebuvo lengva – nes R.Ley tuo pat metu vadovavo nacistų partijos organizaciniam skyriui. Be to, buvo asmeninis fiurerio draugas. Visi drauge jie susivienydavo, kai reikėdavo trenkti per kibius Keturmečio plano įgaliotinio Hermanno Göringo pirštus.
Tiek šio, tiek ir daugybės kitų konfliktų A.Hitleris ne tik nesistengė suvaldyti, o skatino. Jo manymu, gyvenimo „neįmanoma pajungti konstitucijai ir statutams“, o svarbu išlaikyti „kuriamąją revoliucinio įkarščio jėgą“. „Reikia padaryti taip, kad žmonės trintųsi vienas į kitą, nuo trinties atsiranda šiluma, o šiluma yra energija“, – atsakydavo jis į skundus dėl beprasmio rungtyniavimo ir besidubliuojančių įsakymų.
Kartais tokios trintys baigdavosi puošniomis laidotuvėmis – kaip Reinhardui Heydrichui, kuris, nors formaliai ir būdamas Heinricho Himmlerio pavaldiniu, ėmė taikytis į jo vietą.
R.Heydrichas po čekų diversantų pasikėsinimo iš ano pasaulio jau beveik buvo ištrauktas, tačiau jį aplankė SS reichsfiurerio asmeninis gydytojas. Vizitas buvo buvo mirtinas.
Beje, dėl trinties viršūnėse gerokai dažniau žūdavo ne partijos šulai, o paprasti mirtingieji. Tarkime, nuo 1942 metų Vermachtas desperatiškai bandė iškrapštyti kareivius iš aiškiai perteklinio KOP antžeminio personalo, ir jais užkamšyti skyles pėstininkų gretose.
Tačiau kai generalinis štabas iš fiurerio išsireikalavo įsakymą Liuftvafės vadui Hermannui Göringui pasidalinti žmonėmis su armija, šis, užuot pasiuntęs juos į pėstininkų mokymus, prastūmė asmeninės armijos – „Liuftvafės lauko divizijos“ – sukūrimą. Dėl to šios divizijos, nesusipažinusios su pėstininkų mūšio taktika, karinės pajėgos patyrė didžiulių nuostolių.
Kiekvienai sričiai teko po dvi ar tris viena nuo kitos nepriklausomas struktūras. Kiekvienos jų viduje vykdavo tokia pati klanų kova.
H.Göringui nepakako to, kad aviacijos ministerijos valstybės sekretorius E.Milchas niautųsi su Liuftvafės generalinio štabo viršininku H.Jeschonneku. Kad situaciją dar papipirintų, jis E.Milcho pavaldinį, karinio aprūpinimo tarnybos generolą E.Udetą, sukiršino su kitai dviem „hierarchais“. Dėl to, kaip rašo istorikas R.Suchenwirthas, reikalai, žinoma, kentėjo. Už tai „vienybės tarp artimiausių H.Göringo bendražygių nebuvimas sumažino pavojų prarasti valdžią dėl savo nekompetencijos.“
Savotišku „nekompetencijos dugnu“ tapo A.Hitlerio 1945 metų sausį atliktas H.Himmlerio paskyrimas armijos grupės „Vysla“ vadu. Politiniai H.Himmlerio oponentai puikiausiai suprato, kad šis, būdamas visišku karinių reikalų profanu, paskyrimą sužlugdys, ir… kuo garsiausiai šlovino fiurerio išmintį.
Sužlugdyti SS reichsfiurerio reputaciją A.Hitlerio akyse jiems buvo svarbiau, nei sulaikyti link Berlyno besiveržiantį Georgijų Žukovą. Juk fiurerio pasitikėjimas buvo svarbiausias Trečiojo Reicho resursas, laiku mestelėta jo ausin replika galėjo perbraukti dešimties pasitarimų rezultatus, nes spontaniška A.Hitlerio reakcija kaip mat virsdavo neaptarinėjamu įsakymu. O pasitikėjimo netekęs H.Himmleris – tegul ir karinio pralaimėjimo kaina – konkurentams buvo ne toks pavojingas.
Asmeninis fiurerio palankumas buvo indulgencija visiems gyvenimo atvejams. R.Ley galėjo kiek tinkamas girtauti, švaistyti lėšas profsąjungose, versti jas korupcinėmis šėryklėmis, tačiau iki 1945-ųjų gegužės taip ir liko Darbo fronto pirmininku.
Kai Vokietijos miestai liepsnojo nuo „lankasterių“ ir „skrajojančių tvirtovių“ bombų, H.Göringas ir toliau supirkinėjo kailinius ir paveikslus. Iš visų postų buvo nušalintas tik likus savaitei iki A.Hitlerio mirties, kai pernelyg paskubėjo užimti jo vietą.
Trečiasis Reichas galiausiai tapo itin supainiota ir neefektyvia valdymo sistema, kurios vyriausiųjų vadovų didžioji dalis energijos būdavo sunaudojama kovai dėl galimybės prisigretinti prie fiurerio. Užtat, panašiai kaip ir Liudvikas XIV, A.Hitleris visai pagrįstai galėjo pareikšti: „Valstybė – tai aš“. Būtent dirbtinai sukurti „kūrybiniai konfliktai“ suteikė jam neregėtą valdžią, išlaisvino nuo tradicinės biurokratijos ir padarė aukščiausiu ir nepakeičiamu arbitru.
Dar vienu šio chaoso pranašumu jam atrodė tai, kad daugybė „kompetentingų organų“ eilinių vokiečių akyse pašalino asmeninę fiurerio atsakomybę už viską, kas jiems nacizme nepatiko. „Itin plačiai buvo paplitusi nuomonė, kad A.Hitleris nieko nežinojo apie savo žmonių vykdomus piktnaudžiavimus valdžia. Jeigu būtų sužinojęs, žinoma, būtų užkirtęs jiems kelią“, – memuaruose rašo feldmaršalas Erichas von Mansteinas.
Net kai bombos ėmė kristi ant galvų, vokiečiai koneveikė H.Göringą, bet jokiu būdu ne jo tiesioginį viršininką.
O savo aukštą reitingą A.Hitleris laikė svarbiausiu politiniu faktoriumi. Kai 1939 metų rugpjūčio 22 dieną aiškindamas generolams būtinybę nedelsiant pradėti karą, jis pateikė ir tokį argumentą: „Juk akivaizdu, kad ko gero niekuo kitu Vokietijos liaudis taip nepasitiki, kaip manimi. Ateityje tikrai nebus kito žmogaus, kurio autoritetas būtų didesnis už mano… Todėl reikia kalti geležį, kol vokiečiai nesusimąstydami yra pasirengę mano vedami eiti į rytus užkovoti gyvybinės erdvės. Nei karinė, nei civilinė asmenybė negalės manęs pakeisti, – pakartojo jis po trijų mėnesių. – Reicho likimas priklauso tik nuo manęs“.
Besąlygiška kapituliacija ar kostiumų drama?
Iš pradžių šio Vokietijos persimainymo jos priešininkai nepastebėjo. 1939-ųjų spalį, atmesdamas fiurerio raginimus imtis taikių derybų, Didžiosios Britanijos premjeras N.Neville'is Chamberlainas tuo pat metu išreiškė pasirengimą pradėti jas „su Vokietijos vyriausybe, kuria galima pasitikėti“.
1942-ųjų vasario 23-iosios įsake Josifas Stalinas rašė, kad SSRS nekelia tikslo „sunaikinti Vokietijos valstybę“, o nori tik išlaisvinti užgrobtą teritoriją. Tuo tarpu „Hitlerio klikos“ nuvertimas vadintas „pageidautina“, tačiau jokiu būdu ne privaloma taikos sąlyga. Manyta, kad blogiausiu atveju A.Hitlerį, kaip ir bet kurį kitą akligatvin savo šalį nuvedusį valdovą, nuvers jo paties aplinka, ir jis bus pakeistas adekvatesniu personažu.
Kai 1943-ųjų sausį JAV prezidentas Franklinas Delano Rooseveltas ir Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchillis suprato, kad to nenutiks, jie išsakė beprecedentį tarptautiniuose santykiuose reikalavimą, kad Vokietija besąlygiškai kapituliuotų.
J.Stalinas tokį reikalavimą palaikė ne iš karto. 1943-ųjų liepą SSRS buvo įsteigtas Nacionalinis komitetas „Laisvoji Vokietija“ (NKLV), prie kurio prisišliejo iš karo belaisvių suformuota „Laisvųjų karininkų sąjunga“ (LKS). Jų programiniuose dokumentuose buvo skelbiama: „Karas tęsiamas vien A.Hitlerio ir jo režimo interesais“, tačiau jeigu jis bus sunaikintas išorine jėga, „tai reikš mūsų nacionalinės nepriklausomybės pabaigą, mūsų tėvynės subyrėjimą“.
Iš čia kilo tikslas – sulaikyti A.Hitlerį pasinaudojant „visų Vokietijos liaudies sluoksnių išsilaisvinimo kova“ ir sukurti naują vyriausybę, su kuria sąjungininkai galėtų sudaryti taiką.
Bet vokiečiai ryžosi veikti gerokai pavėlavę, o ir ne taip, kaip tikėjosi komitetas. Tą parodo vieno iš LKS lyderių, generolo Waltherio von Seydlitzo, reakcija į 1944-ųjų metų liepos 20-osios pasikėsinimą: „Kaip nusirito mūsų armija! Kėsintis į vyriausiąjį kariuomenės vadą – kažkokie balkaniški metodai“. Bet ko jie tada norėjo, ragindami nuversti Hitlerį? Tikslas buvo pakartoti Vokietijos generaliteto „geranorišką maištą“, kuris pradėjo Pirmojo pasaulinio pabaigą, priversdamas Vilhelmą II atsisakyti sosto be bombų ir šūvių į lubas. „Paulas von Hindenburgas ir Erichas Ludendorffas 1918 metais pareikalavo nutraukti karą, kai karinė padėtis tapo beviltiška dėl neįveikiamų aplinkybių“, – būdamas nelaisvėje per radiją ragino feldmaršalas Friedrichas Paulusas.
Tačiau Trečiajame Reiche nebuvo nei generolo, nei politiko, kuris politiniu svoriu bent iš tolo prilygtų A.Hitleriui (fiureris ir tuo savo laiku pasirūpino) ir galėtų pareikšti jam ultimatumą, kaip tai savo laiku padarė P. von Hindenburgas.
O svarbiausia, Vilhelmas II stovėjo gan tvarkingos Antrojo Reicho valstybinės piramidės viršūnėje, o jo pakeitimas nelėmė visos konstrukcijos griuvimo. Šia prasme Trečiasis Reichas buvo radikaliai kitoks. „Galutiniame etape [hitlerinės Vokietijos] konstitucinė santvarka labiau priminė gaują, o ne valstybę, ir A.Hitleris buvo veikiau gangsterių vadas, nei valstybės vadovas, – rašo Sebastianas Haffneris. – Jis iš pat pradžių Vokietijos valstybingumą paaukojo vardan beatodairiškai totalios liaudies pajėgų mobilizacijos ir (nedera to pamiršti) savo nesikeitimo ir nepakeičiamumo“.
Jei fiurerio neliks, kas bus fiureriu?
Iš tiesų, kaip pašalinti fiurerį be bombos? Reiche nebuvo itališkos Didžiosios tarybos analogo, pašalinusios iš valdžios Benito Mussolini, nei karaliaus, areštavusio Rumunijos diktatorių Ioną Antonesku.
Bet blogiausia, kad net pavykęs pasikėsinimas į A.Hitlerį neišspręstų visų problemų. Valstybinių institucijų, kurios galėtų perimti iš fiurerio rankų išslydusią valdžią, vietą užėmė asmeninės „valstybės valstybėje“. Labiausiai tikėtiname trejetuke buvo H.Himmlerio vadovaujama Reicho saugumo vyriausioji valdyba (vok. Reichssicherheitshauptamt) – RSHA ir SS, Martinui Bormannui pavaldi VNSDP ir Liuftvafė, bei H.Göringo pramonės imperija. Net ši trijulė negalėjo sutarti pagrindiniu klausimu – kas gi bus naujuoju fiureriu? O juk buvo dar dešimtys smulkesnių žaidėjų.
Užtai nebuvo nei Reichstago, nei alternatyvių politinių partijų, nebuvo įmanomi naujo „fiurerio rinkimai“. O ir juokinga manyti, kad nacių viršūnėlė būtų pabandžiusi tai atlikti. Formaliai, pagal 1941 metų birželio 29-osios įstatymą, A.Hitlerio įpėdiniu buvo H.Göringas. Tačiau šis įstatymas jau priėmimo momentu – kai 52 metų fiureris buvo jėgų žydėjime – buvo vertinamas kaip formalumas.
Jau po to, kai miestai, kurių „Göringo sakalai“ nesugebėjo apsaugoti nuo bombardavimų, virto griuvėsiais, jis iš viso pavirto tiesiog popieriaus skiaute.
Kai 1945-ųjų balandžio 23 d. Geringas pasiuntė telegramą fiureriui į jau apsuptą Berlyną, norėdamas perimti Reicho valdymą, remdamasis 1941 metų įstatymu, M.Bormanas kaipmat įtikino A.Hitlerį iš reichsmaršalo atimti visus postus, kaip iš pučisto.
„Jei man kas nutiks, Vokietija liks be vado, nes įpėdinio neturiu. Pirmasis išsikraustė iš proto [H.Hessas], antrasis iššvaistė liaudies simpatijas [H.Göringas], trečiojo nenorės partijos aplinka [H.Himleris]“, – prisipažino pats fiureris viename iš pokalbių 1944 metų gale.
Žinoma, kandidatų į trečią-penktą vietą netrūko, tačiau A.Hitlerio ši problema nebedomino, nes jo asmeninė pabaiga turėjo tapti visos Vokietijos pabaiga – politinis valstybės sunaikinimas virto fiziniu sunaikinimu.
1945 m. kovą buvo išleista serija „neroniškų“, išdegintos žemės, įsakymų. Pagal juos, sprogdinti reikėjo ne tik visą pramonės ir komunalinę infrastruktūrą, bet ir išvengusius bombardavimo meno paminklus, bažnyčias, teatrus, bibliotekas.
Tad naują įpėdinį A.Hitleris paskyrė tik po mirties – testamentu. Juo tapo admirolas Karlas Dönitzas. Tapo būtent todėl, kad, kaip rašė fiureris, tik laivyne išliko supratimas apie garbę, kuriam „svetima net pati mintis apie kapituliaciją“ (ironiška, kad būtent kriegsmarine laikyti „nenacistiškiausiomis“ karinėmis pajėgomis, išlaikiusiomis senąsias kaizeriškas tradicijas).
Paskutiniu bandymu pratęsti žaidimą M.Bormanas reikalavo iš K.Dönitzo nedaryti politinių pareiškimų, kol jis asmeniškai neatvyks „su svarbiomis naujienomis“ iš Berlyno, o H.Himleris pasiūlė admirolui savo kaip „antrojo žmogaus valstybėje“ paslaugas. Šie žmonės taip ir nesuprato, kad viskas baigta, kad jie patys iš esmės mirę, kaip ir fiureris. O K.Dönitzui kaip įpėdiniui teliks įforminti besąlygišką kapituliaciją ir padėti tašką Trečiojo Reicho istorijoje.
Tam nei M.Bormano patarimų, nei H.Himlerio patirties nebereikėjo.
Parengta pagal republic.ru
