Taip šis kalnas ir vadinamas – Brennender Berg (liet. Degantis kalnas). Vakarų Vokietijoje esantis gamtos paminklas traukia turistus, kurie prisiglaudę prie plyšių, bando pamatyti po žeme degančią ugnį.
Liepsnų čia nėra – bet ugnis rusena. Mat kadaise 1668 metais kalnakasiai susiruošė šioje vietoje kasti anglį. Neaišku, kas jiems nepasisekė, bet anglies gysla ėmė degti – ir dega iki šiol, nors ne kartą buvo bandoma ją užgesinti vandeniu. Kadaise tą ryškų oranžinį švytėjimą buvo galima pamatyti ir dieną, bet apie XVIII amžių gaisras ėmė silpti. Kad kažkas ten dega dar ir dabar, žinoma tik iš dūmų ir šilumos, kuri sklinda per vieną iš plyšių kalno šone.
Johannas Wolfgangas von Goethe 1770 metais aplankė Degantį kalną. Čia jis pajuto stiprų sieros kvapą ir pastebėjo, kaip pusė urvo švyti ryškia raudona šviesa. Tuo metu iš kalno kilo garų stulpai, o žemės karštį J.W. Geothe pajuto ir per batus.
Dabar šis kalnas nebėra toks įspūdingas, kokiu buvo anksčiau, nes ugnis yra prislopusi. Niekas nežino, kiek laiko jis dar degs – gal šimtą, gal porą šimtų metų. Nors vietiniai kalba, kad kartais kalno plyšiai dar švyti, apie teberusenantį gaisrą dabar primena tik kalno iškvepiamas karštas oras ir kartais pasirodantys dūmai.
Degančio kalno ugnis yra nepavojinga todėl, kad deganti gysla nėra svarbi jokiems aplinkiniams pastatams. Tačiau daug smarkiau yra nepasisekę Centralijai – miestui Pensilvanijoje (JAV). Čia 1962 metais ėmė degti anglies kasyklos, dėl šio gaisro ėmė skilinėti žemė, vėrėsi smegduobės ir žmonėms teko palikti savo namus.
