Tiesa, marą jis dar rekomendavo marą gydyti ir amuletais su brangakmeniais, tačiau taip pat pateikė ir išsamias instrukcijas, kaip vykdyti gydymą rupūžių vėmalais – tai pasaulis dabar sužinojo iš dviejų anksčiau neskelbtų rankraščio puslapių, kuriuos savo ranka prirašė I.Newtonas ir kurie dabar pateko į aukcioną.
I.Newtonas išsamiai aprašo, kaip reikia tris dienas kamine laikyti pakabinus rupūžę už kojų, kol ji vems „žemėmis su įvairiais vabzdžiais“. Šie vėmalai turi nukristi į „geltonojo vaško indą“, – rašoma rankraštyje.
O po to, kai rupūžė nugaišta, jos kūną reikia paversti milteliais, sumaišyti su vėmalais ir serumu, ir „pasidaryti į pastilę, kurią reikia laikyti prie pažeistos vietos“. Toks gydymas pašalins užkrėtimą ir ištrauks nuodus, rašė mokslininkas.
Jo teigimu, gydymas rupūžėmis buvo geriausias, tačiau jei jam nebuvo galimybių, amuletais su tokiais brangakmeniais kaip geltonuoju cirkoniu (vadinamuoju hiacintu), safyru ir gintaru taip pat galėjo veikti kaip priešnuodžiai marui.
I.Newtonas ir jo amžininkai nežinojo, kad maras niekaip nereaguoja į rupūžės vėmalus ar brangakmenius. Tik 1894 m. Prancūzų-šveicarų mokslininkas Alexandre'as Yersinas atrado, kad ligą sukelia bakterija, kuri jo garbei vėliau buvo pavadinta Yersinia pestis.
Pasak dokumentus parduodančio Bonhamso aukciono atstovų, Newtonas greičiausiai padarė šiuos įrašus maro metu ar netrukus po to – kai 1667 m. grįžo į Kembridžo universitetą Anglijoje. Maras ką tik buvo persiritęs per Europą ir 1665 m. buvo privertęs užsidaryti Kembridžo universitetą. Tuo metu I.Newtonas karantinavosi Vulstorpe prie Kolsterverto Linkolnšyro grafystėje Anglijoje, kur tyrė gravitacijos ir judėjimo dėsnius. 1666 metai tapo žinomais kaip jo „annus mirabilis“, lotyniškai – „nuostabiais metais“.
Vis dėlto, jei jo garsieji trys dėsniai ir tapo moksliniu hitu ir juos net ir šiandien mokyklose privalo iškalti moksleiviai, I.Newtono užrašai apie maro priežastis, simptomus ir gydymą pasaulyje neišgarsėjo.
Tiesą sakant, šie užrašai net nebuvo visiškai jo paties. I.Newtonas veikiau perskaitė „Tumulus Pestis“ („Maro kapas“) – knygą, kurią parašė chemikas, fiziologas ir gydytojas Janas Baptistas Van Helmontas.
„Newtono užrašai nėra pažodinis Van Helmonto teksto perrašymas, o greičiau jo pagrindinių idėjų ir pastebėjimų sintezė Newtono akimis“, – teigia Bonhamso atstovai.
Beje, ne viską, ką rašė Van Helmontas, vėlesnėms kartoms teko atmesti. Pavyzdžiui, jis nustatė, kad cheminės reakcijos gali sukurti medžiagas, kurios nėra nei kietos, nei skystos – ir tai paskatino jį sugalvoti žodį „dujos“, teigia Filadelfijos Mokslo istorijos institutas.
Tačiau religinis užsidegimas paskatino neįprastus gydymo metodus. Biblijos eilutėje buvo skelbiama, kad „Viešpats išželdina iš žemės vaistažoles,
kurių protingas žmogus neturėtų niekinti“ (Siracido knyga 38: 4). Pasak Mokslo istorijos instituto, Van Helmontas šią liniją aiškino taip, kad gydytojai buvo įšventinti Dievo, ir praleido likusį gyvenimą įtikinėdamas kitus, kad tai ir buvo jo vaidmuo.
Beje, rupūžės vėmimas taip pat nėra visiškas išsigalvojimas. Mokslininkai yra užfiksavę, kaip rupūžė net po 88 minučių išvemia dar visiškai gyvą vabalą.
Pats I.Newtonas garsėjo ne tik fizikiniais, bet ir alcheminiais tyrinėjimais – XVII a. alchemija dar nebuvo griežtai atskirta nuo chemijos mokslo, tad daug mokslininkų tyrinėjo ir tai, kas šiais laikais jau laikoma labai jau naiviomis idėjomis.
1936 m. I.Newtono „maro“ dienoraštis buvo parduotas kartu su gausybe kitų jo raštų, tačiau šie du puslapiai buvo atrasti tik neseniai – jie buvo prarasti daugiau nei 70 metų, sako Bonhamso aukciono atstovai. Aukcionas turėjo baigtis trečiadienį, už šiuos rankraščio puslapius buvo tikimasi gauti 80 000-120 000 JAV dolerių.
Parengta pagal „Live Science“.
