Charlie Chaplinas vaidinti pradėjo būdamas penkerių. Iš pradžių jis pasirodydavo tik teatro scenoje, tačiau vėliau jo sukurtas personažas Valkata pasirodė kine. C.Chaplino debiutas kine įvyko 1914 metais. Dėl savo personažo elgesio ir jį vis kamuojančių nesėkmių Chaplinas tapo tikru kino komedijos tėvu – ir išpopuliarėjo kone per naktį.
Trečiajame dešimtmetyje C.Chaplino vardas JAV buvo žinomas taip apt gerai, kaip ir šalies vadovų ar garsiausių istorinių asmenybių. Buvo renkami plakatai su aktoriaus atvaizdu, prekyboje pasirodė Valkatos lėlės. Pasaulį apėmė C.Chaplino manija, kuri pasireiškė ir dublerių konkursais.
Dubleriai, žinoma, yra tiesiog fiziškai į garsią asmenybę panašūs žmonės. Tokių konkursų dalyviai įprastai dėvėdavo Valkatos personažą primenančią aprangą, prisiklijuodavo ūsus, nešiodavosi lazdelę ir užsidėdavo skrybėlę. Legenda teigia, kad pats C.Chaplinas kartą sudalyvavo tokiame konkurse San Franciske ir užėmė vos 20 vietą. Bet ar tikrai?
Singapūre leidžiamas laikraštis „The Straits Times“ 1920 metais aprašė tokią istoriją. Vėliau ją perpasakojo ir Naujosios Zelandijos bei Australijos laikraščiai. Konkursas turėjo įvykti 1918-1919 metais, todėl verta tikėti, kad tai yra tiesa, taip?
Na, ne visai. Kai kuriuose straipsniuose rašoma, kad C.Chaplinas užėmė 20-ąją, kituose – 27-ąją vietą. Pats C.Chaplinas apie tai niekada nekalbėjo – tai neminima ir jo memuaruose. Labai gali būti, kad tai – legenda, sukurta kaip anekdotas, skirtas pabrėžti beprotišką C.Chaplino populiarumą. „The Straits Times“ pamini, kad šią istoriją išgirdo iš politiko ir visuomenės veikėjo Williamo Grenfello, kuris šią istoriją greičiausiai ir sukūrė.
C.Chaplinas buvo tamsaus humoro mėgėjas ir tikras darboholikas – kažin ar jis būtų gaišęs savo brangų laiką kažkokiame mėgėjų konkurse. Ir kažin ar ten jis būtų užėmęs tokią žemą vietą.
Aktorius populiarumu mėgavosi iki Antrojo pasaulinio karo. Tuomet pasirodė „The Great Dictator“ (1940) – filmas, pašiepiantis patį Adolfą Hitlerį ir nacionalsocializmą. Tačiau taip pat ėmė ryškėti C.Chaplino meilė komunizmui ir Sovietų Sąjungai. Jis reikalavo kuo greičiau padėti Sovietų Sąjungai sunaikinti Vokietiją (tikslas, kurį galima paaiškinti noru užbaigti Europą kankinantį karą) ir užmegzti glaudžius santykius su sovietų valdžia.
C.Chaplinas savo komunistinius įsitikinimus neigė sakydamas, kad tiesiog pasisako už taiką. Tačiau tuo pat metu susitikinėjo su žinomais komunistais ir sovietų diplomatais. 1947 metais pasirodęs „Monsieur Verdoux“ buvo pirmas išties nesėkmingas C.Chaplino filmas – aršiai kapitalizmą kritikuojantis filmas Šaltojo karo pradžioje buvo sutiktas itin priešiškai.
Pats aktorius buvo nušvilptas. C.Chaplinas teigė, kad norėjo parodyti, jog kapitalizmas skatina karą, žudynes ir masinio naikinimo ginklų kūrimą. Tas filmas, kaip ir pats komunizmas, buvo visiškai žlugęs – pinigų jis neatnešė, o ir kritikai prastai įvertino jo meninę vertę.
FTB turėjo taip ir neatskleistų įtarimų dėl C.Chaplino ryšių su komunizmu. Kai aktorius 1952 metais išvyko į Angliją, buvo paskelbta, kad norėdamas sugrįžti jis turės atsakyti į keletą klausimų. Taigi, jis negrįžo. Toliau kritikavo kapitalizmą, pardavė JAV turėtą turtą ir persikėlė gyventi į Šveicariją (šalį, kuri nebuvo komunistinė). Šveicarijoje jis 1977 metais sulaukė mirties ir buvo ten palaidotas. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį jis praleido stengdamasis iš naujo kino teatruose ir televizijoje paleisti savo senus filmus.
Komunizmas (ar bent jau įtarimai juo), beje, nebuvo vienintelė dėmė C.Chaplino biografijoje. Aktorius turėjo lytinių santykių su gerokai per jaunomis merginomis. C.Chaplinas vedė keturis kartus – būdamas 29, vedė 17 metų amžiaus Mildred Harris, būdamas 26, vedė 16 metų Litą Grey, , būdamas 38, vedė 26-erių Paulettę Goddard, o sulaukęs 54, vedė 18 metų Ooną O'Neill. Spėjama, kad nei vienai savo žmonai jis nebuvo ištikimas. Jauniausią iš jų – Litą Grey – jis vedė bandydamas išvengti kaltinimų išprievartavimu.
Charlie Chaplinas bet kuriuo atveju yra kino istorijos žvaigždė. Asmeninis aktoriaus gyvenimas ir įsitikinimai yra lengvai atskiriami nuo daugelio C.Chaplino filmų, todėl jį savo įkvėpimo šaltiniu laiko ir ne vienas šių dienų komikas.
