Jis aiškina, kad dažniausiai tai buvo technika, kurią vakarų valstybės pasigamino iš karto po Antrojo pasaulinio karo ir saugojo savo sandėliuose kaip atsargas kitam totaliniam karui. „Tačiau Blogio imperija savaime žlugo, Sovietų sąjunga – puvėsis nuo pat pradžių – visiškai supuvo ir sudūlėjo, taigi vakarų civilizacijos žmonės galėjo atsipalaiduoti, nes kuriam laikui naujoji Rusija negalės kelti ginkluotos grėsmės civilizuotam pasauliui“, – teigia D.Antanaitis.
Jis primena, kad mūsų diplomatų ir karių dėka Lietuvos kariuomenė pradėjo gauti ginkluotę iš tokių pokarinių sandėlių. „Tai buvo sena technika, jau seniai nebenaudojama, tačiau mums ji buvo gyvybiškai svarbi. Vienas tokių pavyzdžių buvo iš Danijos gauti JAV sunkvežimiai „Dodge W300M“, – pasakoja ginkluotės entuziastas.
Pasak jo, pirmieji šie sunkvežimiai JAV kariuomenėje atsirado 1955 metais. „Dodge“ pagrindą sudarė plieno rėmas, kuris buvo sutvirtintas skersinėmis. Benzininis daugiau nei 4 litrų variklis išvystydavo 115 AG galią. Varikliui degųjį mišinį paruošdavo specialus karbiuratorius, kuris dėl savo konstrukcijos galėjo maitinti variklį važiuojant net ir labai stačiais kampais – pavyzdžiui, važiuojant stipriai kalnuota vietove.
„Lietuvos kariuomenėje sunkvežimius buvo bandoma pritaikyti įvairioms užduotims: būti ryšininkų bei štabo mašina, gabenti karius bei krovinius ir tai toliau. Nors buvo labai senas, tačiau patikimesnis už naujus rusiškus „GAZ 66“. Kadangi mūsų kariuomenei labai trūko bet kokios technikos, tai šis 750 kg svorį galintis gabenti „Dodge“ mums tarnavo kaip viso būrio mašina. Ir net kaip tų laikų mašinai ji buvo pritaikyta vartotojui, – pasakoja atsargos majoras. – Krovininė dalis buvo šildoma, todėl kariai ten gerai jautėsi ir per žiemos speigus, o bendravimui su jais buvo įrengtas atstumiamas langelis“.
Tačiau D.Antanaitis teigia, kad vietos vairuotojo kabinoje buvo labai mažai: aukštesnio ūgio karių keliai remdavosi į prietaisų skydelį. Be to, važiuojant per kalniukus galima buvo pajusti kaip lankstosi kėbulas: užvažiuojant ant kalniuko kelius spausdavo, o besileidžiant – atleisdavo.
„Didžiausias sunkvežimio greitis buvo 75 km/h – tačiau tokį greitį pasiekti niekas nesiryždavo ir greičiausiai važiuodavo iki 60 km/h greičiu“, – pasakoja karys.
„Nors ir beprotiškai senas trantalas, mums jis pasitarnavo kaip bazė rengti motorizuotus šaulius. Iki sunkvežimių gavimo kariai persidislokuodavo pėsčiomis, o gavus „Dodge“, būrys jau galėjo būti perkeltas greičiau ir toliau. „Dodge“ gana greitai buvo nurašyti mums gavus kitą, šiuolaikinę techniką. Bet šie seni amerikietiški sunkvežimiai turi vietą ir mūsų valstybės kariuomenės istorijoje“, – apibendrina Lietuvos kariuomenės atsargos majoras.
Jis taip pat primena, kad šiuos sunkvežimius šiandien galima pamatyti Kaune, Karo technikos muziejuje.
